Šilumos kaina, kurią moka vartotojai, yra grindžiama būtinosiomis šilumos tiekėjo sąnaudomis. Į šias sąnaudas įtraukiamos ne tik išlaidos kurui, šilumai iš nepriklausomų šilumos gamintojų (NŠG) įsigyti, bet ir kitos sąnaudos: šilumos vamzdynų eksploatavimo, remontui, investicijoms atlikti, siekiant užtikrinti saugų ir patikimą šilumos tiekimą, taip pat darbuotojų darbo užmokesčiui ir t.t. Taigi šilumos, kuri tiekiama galutiniam vartotojui, kaina susideda ne tik iš tų sąnaudų, kurios reikalingos šilumai kaip produktui įsigyti ar pagaminti.
Komisijos vaidmuo – prižiūrėti, kad šilumos tiekėjai į šilumos kainą vartotojams įtrauktų tik būtinąsias sąnaudas. Kas mėnesį yra perskaičiuojamos šilumos kainos, įvertinant pakitusią kuro kainą, t.y. už kokią kainą šilumos tiekėjas pirko kurą. Taip pat perskaičiuojama ir pakitusi perkamos šilumos iš NŠG kaina, t. y., skaičiuojamas ateinantį mėnesį planuojamos supirkti iš NŠG šilumos kainų vidurkis.
Kasmet perskaičiuojant šilumos kainas, be visų šių ir kitų aspektų, taip pat yra tikrinama, ar šilumos tiekėjai neuždirbo daugiau investicijų grąžos, nei įskaičiuota į šilumos kainą. Jei šilumos tiekėjas uždirbo daugiau investicijų grąžos, nei leidžiama, ateinančio laikotarpio šilumos kaina mažinama. Jei uždirbo mažiau, t.y. gavo mažesnę investicijų grąžą, šilumos kaina nedidinama.
Komisija nekomentuoja viešojoje erdvėje kitų subjektų pateiktų skaičių arba skaičiavimų.
Tiek šilumos tiekėjai, tiek NŠG reguliariai teikia ataskaitas komisijai, kuriose matyti, už kokią kainą parduodama / perkama šiluma, jos kiekiai ir kt. Jeigu būtų nustatyta, kad šilumos tiekėjai ar NŠG pažeidžia komisijos nustatytą tvarką, pastaroji inicijuotų atskirą tyrimą.
Aistė Griškonytė
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Veiklos valdymo skyriaus patarėja
(Paskelbta 2016 m. gruodžio 29 d. dienraštyje „Kauno diena“)
