Viešas atsakymas menininkei Jūrai Elenai Šedytei
Neseniai Jūs LRT viešai pareiškėte, kad pasidarėte abortą, ir teigėte, jog „motinystė – moters, o ne Dievo ar medikų pasirinkimas“ bei kad „ne visos moterys nori būti motinomis“.
Negaliu su Jumis sutikti nei iš loginės, nei iš moralinės, nei iš kultūrinės pusės. Noras būti motina, be abejo, yra moters pasirinkimas, tačiau tik noras ar siekis. Pats buvimo motina faktas, nuo nėštumo pradžios, jau nebegali būti laikomas moters laisvu pasirinkimu – „ką su tuo noriu, tą ir darau“.
Mąstykime logiškai. Kad moteris taptų nėščia, tikriausiai puikiai žinote, jog reikia dviejų – moters ir vyro. Tad gyvybės užsimezgimas nepriklauso vien tik nuo moters ar vyro. Gyvybė neatsiranda kopūstų lysvėje ir jos neatneša gandras. Gyvybė – tai Dievo dovana.
Yra daugybė atvejų, kai žmonės nori turėti vaikų, tačiau jiems nepavyksta, ir atvirkščiai – net ir stengiantis nepastoti, vis dėlto spermatozoido susijungimas su kiaušialąste įvyksta ir būna rezultatyvus: atsiranda gyvybė. Nuo to momento tai jau yra nauja gyvybė – nors ir dar negimusi, bet gyvybė.
Gyvybė nėra motinos nuosavybė, net jei ji dar yra jos kūne. Nauja gyvybė nėra asmeninės buities daiktas ar nuosava apranga – tai jau kitas žmogus. Žmogus pats savęs nesukūrė ir nesukūrė žmonijos Žemėje – moteris ir vyras gali tik pratęsti gyvybę. Žmogų sukūrė Dievas. Ne žmogus davė gyvybę, todėl ne jis turi teisę ją atimti.
Abortas yra žmogžudystė. Niekas neturi moralinio leidimo versti nėščios moters darytis abortą – nei ji pati, nei jos vyras, nei aplinka.
O dėl Jūsų teiginio, kad ne visos moterys nori būti motinomis, galiu atsakyti taip: jei nenorite pratęsti tautos egzistencijos arba negalite to padaryti dėl tam tikrų pateisinamų priežasčių, tuomet iš anksto venkite pastojimo, kad nereikėtų atimti kitam gyvybės.
