Pasibaigė prieškalėdinis šurmulys, kai prekybininkai ragino kuo daugiau pirkti jų siūlomų dovanėlių, tarsi Kalėdų esmė būtų tik linksmybės ir apsikeitimas dovanomis. Šv. Kalėdų šventė suteikia progą pasitraukti nuo pasaulio triukšmo ir mintimis bei širdimi sustoti prie paties didžiausio ir brangiausio įvykio žmonijos istorijoje – Dievo Sūnaus atėjimo į mūsų, žmonių, tarpą.
Apaštalas Jonas šį įvykį nusako keliais itin reikšmingais žodžiais: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.<…>Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 1.14). Šio dieviškojo Žodžio galia buvo sukurtas visas matomas ir nematomas pasaulis, tame tarpe ir žmogus. Dieviškasis Žodis be galo myli žmogų ir ateina pas mus, žmones, kaip silpnas Betliejaus Kūdikis, kad sunaikintų mūsų nuodėmes ir taptume Dievo vaikais.
Evangelistas Lukas keliais sakiniais pristato mums šį brangiausią įvykį. Juozapas ir Marija, vykdydami romėnų valdžios įsakymą, keliauja į Betliejų, ir atėjus metui Marija pagimdo pirmagimį sūnų. Neturtingi gimdytojai neturi vietos užeigoje, todėl dieviškasis Kūdikis gimsta kalno oloje, kur nuo šalčio glausdavosi piemenų ganomi gyvulėliai. Dangaus angelai praneša piemenims apie Viešpaties gimimą, ir šie skuba pamatyti, ką angelas jiems apreiškė.
Dievas galėjo ateiti pas mus kaip galingas valdovas, gimęs turtingoje šeimoje, tačiau atėjo kaip silpnas kūdikis vargingoje šeimoje. Dievas pasirinko mažiausiai mus bauginančią kūdikio būseną. Dievas žengė pas mus kaip silpnas kūdikis, kad mes nebijotume prie jo glaustis ir jam patikėti savo gyvenimą.
Dievas, ateidamas pas mus, nusižemina iki bejėgio kūdikio, iki kiekvieno iš mūsų. Betliejaus Kūdikis ateina į mūsų tarpą nuolankumo keliu. Nuolankumas taip pat yra ir mūsų kelias pas Dievą. Tvirtas tikėjimas gali būti tik to, kuris eina nuolankumo keliu. Kol žmogaus širdyje viešpatauja puikybė, tol joje negims ir negyvens Betliejaus Kūdikis.
Švęsdami šv. Kalėdas, švenčiame Dievo atėjimą į mūsų, žmonių, tarpą. Su kokiu nusiteikimu turime priimti į mūsų gyvenimą ateinantį Gelbėtoją? Ne su baime ir sumišimu, bet su pagarba ir meile. Kalėdų metu skamba angelo žodžiai, pasakyti Betliejaus piemenims: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10–11).
Sumišimas ir baimė neretai aplanko mus. „Nebijok!“ – Jėzus dažnai sakydavo. 2025 m. populiariausia Šventojo Rašto eilute buvo išrinkti žodžiai: „Nebijok, nes aš su tavimi esu, nebūgštauk, nes aš esu tavo Dievas! Tave stiprinsiu, – padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine“ (Iz 41, 10). Tad nebijokime įsileisti Jėzų į savo gyvenimą. Jis bus mūsų paguoda ir ramstis, ypač kai slėgs kokių nors išmėginimų kryžius.
Pirmųjų Kalėdų naktį šalia Betliejaus Kūdikio pats svarbiausias asmuo buvo jo Motina Marija. Kaip ji reagavo į visa tai, kas vyko Betliejuje? Evangelistas Lukas tai apibūdina vienu sakiniu: „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Šis Marijos svarstymas tebūna gairė ir mums, ką turime daryti per Šv. Kalėdas – dėmėtis ir svarstyti, ką dangiškasis Tėvas mums padovanojo.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
