Rugsėjo 10-oji – tarptautinė savižudybių prevencijos diena. Ne paslaptis, kad Lietuva visame pasaulyje metai iš metų pirmauja suvestinėse pagal savižudybių skaičių. Kokių priemonių galime imtis visi kartu siekdami užkirsti šiam reiškiniui kelią, kalbamės su medicinos psichologe ir lektore Vilma Stundžiene, šiuo metu dirbančia Dainavos Psichikos sveikatos centre ir „Romuvos“ klinikoje
Kaip manote, kodėl Lietuva vis dar pirmauja pagal savižudybių skaičių pasaulyje?
Tai labai stipriai siejasi su mūsų šalies istorija. Prieš karą ir okupaciją, tarpukariu, Lietuvos rodikliai neturėjo tokio drastiško skirtumo nuo kitų Europos valstybių. Po okupacijos, savižudybės dažnėjo. Problema, kalbant apie šį laikotarpį, išlieka ta, kad mes nežinome tikslių duomenų, nes jie dažnu atveju buvo falsifikuojami. Be to, buvo teigiama, kad tik psichine liga sergantis žmogus gali žudytis, o ne doras socialistinės valstybės pilietis, kurioje visi buvo turėjo būti be galo „laimingi“. Todėl žmonės susidūrę su psichologiniais sunkumais buvo uždaromi psichiatrijos ligoninėse, stigmatizuojami, kaip ir jų artimieji. Nemažai iki šiol mus veikiančių baimių ir stereotipų apie psichologinę sveikatą kilę iš tų laikų.
Taip pat, tyrimai rodo, kad savižudybė yra labai glaudžiai susijusi su socialiniais ir politiniais procesais, ekonominiu nestabilumu. Gal net labiau nei su psichiatriniais susirgimais. Kuomet vyksta ekonominės krizės, politinės reformos, kinta sociokultūrinės vertybės, žmogui pritrūksta resursų prisitaikyti. Tarkim, po nepriklausomybės atkūrimo viltį ir optimizmą keitė psichosocialinis stresas, kuomet neturėjome įgūdžių save sveikai ir konstruktyviai realizuoti atviroje visuomenėje, didėjo socialinė dezintegracija, bedarbystė, augo savižudybių skaičiai. Taigi, jie stipriai susiję su žmogaus galimybėmis prisitaikyti visuomenėje, socialiniais tarpusavio santykiais, bet kuriuo laikotarpiu. Ir šiai dienai, tikslinga ugdyti paties žmogaus psichologinį atsparumą, bei daugiau dėmesio skirti socialinėms problemoms, žmogaus integracijai ir gerovei visuomenėje.
Psichologė Vilma Stundžienė
Kodėl, moksliniu požiūriu, žmogus apskritai ryžtasi tokiam žingsniui? Juk tai lyg ir prieštarauja pačiai žmogaus prigimčiai, gamtoje nėra kitos gyvybės formos, kuri sąmoningai pasirinktų save sunaikinti.
Dažniausiai savižudybė nėra staigus sprendimas. Žinoma, pats veiksmas gali būti impulsyvus, ypač jeigu žmogus būna paveiktas alkoholio ar narkotinių medžiagų. Tačiau dažniausiai, tai būna ilgas ir sudėtingas procesas, nuo minčių, ketinimų iki aiškaus plano ir konkrečių veiksmų. Žmogus ne tai, kad nori numirti, jis tiesiog nebežino kaip gyvent ir kaip kitaip išspręsti savo problemas, užsitęsusi krizė išsekina, intensyvūs išgyvenimai atrodo nepakeliami, ir savižudybė pasirenkama kaip būdas išsivaduoti nuo kentėjimo. Tačiau, jausmai išlieka dviprasmiški, visada lieka vietos abejonei tarp pasirinkimo ir prigimtinio noro gyventi. Todėl, taip svarbu laiku pastebėti ir sustiprinti šią abejonę
Kokie yra požymiai ar ženklai, kad žmogus rimtai galvoja apie savižudybę?
Šis procesas vyksta palaipsniui. Todėl ir ženklai atsiranda po truputį. Reikia būti labai atidžiam, kad juos pastebėtum. Iš pradžių, keičiasi žmogaus kalba, galime išgirsti tokias frazes kaip „Gal be manęs visiems būtų geriau“, „Manęs niekas nepasigestų“, „Nėra prasmės“, „Man niekada nebesiseks“ ir pan. Dažni ir mąstymo kraštutinumai, kuriuos atskleidžia tokie žodžiai kaip „Viskas“, „Nieko“ „Niekada“. Keičiasi emocijos, vyrauja liūdesys, vienatvės, beprasmybės jausmas, savęs nuvertinimas, kaltė, pyktis. Atsiranda elgesio pokyčiai. Jeigu žmogus iki tol buvo bendraujantis – gali užsisklęsti arba jautrus, uždaras žmogus gali pradėti elgtis rizikingai, agresyviai. Dažnai pastebimas alkoholio ar kitų psichotropinių medžiagų vartojimas, siekiant pabėgti nuo savo minčių ir skausmo. O priėmus savižudybės sprendimą, kaip išeitį po ilgo vidinio konflikto, kančios, galima pastebėti tarsi nusiraminimą, palengvėjimą, kartais net pakilią nuotaiką. Taigi, svarbu žinoti apie savižudybės krizės ženklus, kad juos laiku pastebėti, atpažinti.
Kaip galime padėti žmogui, kuris galvoja apie savižudybę? Kaip išklausyti? Ką patarti?
Labai svarbu girdėti, ne tik ką kalba kitas žmogus, bet ir ką kalbame mes patys. Dažnai iškart puolame siūlyti sprendimus, žiūrime vien iš savo perspektyvos. Dažnos frazės, kurias tokiu atveju sakome: „Nepergyvenk, viskas bus gerai”, „Daryk taip, daryk anaip“. Bet tam žmogui, tuo metu labiausiai reikia, kad jį išgirstų, išklausytų ir suprastų, kad jam šiuo metu tikrai yra sunku. Svarbu užmegsti nuoširdų kontaktą, nebandyti „pataisyti“ jo emocijų, o leisti jam išsikalbėti, nevertinti, nesmerkti, atjausti, parodyti, kad jis rūpi, yra svarbus. Nuoširdumas, atidumas, pagarba ir atjauta kitam – yra geriausia prevencija.
Nuo seno gajus mitas, kad žmogaus negalima klausti ar jis nesvarsto apie savižudybę, nes tai neva gali jam sukelti mintis apie tai. Ar tai tiesa?
Tai nėra tiesa. Jei žmogus apie tai negalvojo, tikrai taip ir atsakys, tuo tarpu, jei žmogui kyla minčių apie savižudybę, atviras klausimas leis jam prabilti apie savo padėties rimtumą, išgyvenimus, ketinimus, leis pasijusti ne tokiam vienišam su savo nepakeliamu sunkumu.
Baimė, kad kažką padarysiu ne taip dažnai priverčia tylėti. Bet, mano nuomone, vos tik pamačius signalus, visada yra geriau kažką daryti ir kalbėtis, negu nedaryti nieko. Galbūt užteks paprasto ir nuoširdaus pokalbio, bet pasitikrinti verta. Pokalbio metu galima švelniai ir subtiliai paklausti: „Matau, kad tau taip sunku ir man neramu. Kartais, žmonės kalbėdami apie tokius išgyvenimus, galvoja apie savižudybę. Ar tu galvoji apie tai?“. Taip pat, pokalbio metu svarbu įvertinti savižudybės riziką, ar žmogus turi rimtų ketinimų, veiksmų planą. Tokiu atveju, neparodyti išgąsčio, pasimetimo, o nukreipti pagalbai, nepalikti vieno, padėti susisiekti ar palydėti.
Ar savo praktikoje matote gerėjančias tendencijas ar, vis gi, labiau neraminančias?
Tendencijos tikrai gerėja. Matome jaunus žmones, kurie ateina prevenciniais tikslais – spręsti sunkumų, kol jie nėra įsigalėję, kol dar žmogus turi vidinių resursų ir nesijaučia išsekęs. Juk kiekvienas žmogus gali patirti psichologinių sunkumų, ir tai nėra jokia gėda, o ieškoti būdų juos spręsti – tai yra stiprybė. Jauni žmonės ateina ir nebijo kalbėtis apie savo sunkumus, ieško sprendimų, domisi ir mokosi kaip tvarkytis su savo problemomis. Ši tendencija labai džiugina.
Su vyresniais žmonėmis vis dar šiek tiek sunkiau. Dažnas nelabai skiria žodžius „psichiatras“ ir „psichologas“. Ir tai jiems iškart kelia baimę. Tai sovietmečio palikimas – jei tik kreipsies pagalbos, būsi gydomas, būsi nevisavertis, nuo tavęs nusigręš artimieji, neteksi darbo ir pan. Norėtųsi patikinti, kad šiai dienai visų pirma siekiame padėti žmogui kaip tik pasijausti vertingu, su visu savo vidiniu pasauliu, visais jausmais, siekiame rasti geriausius būdus, kaip spręsti sunkumus, išsilaisvinti nuo kentėjimo ir gyventi pilnavertį gyvenimą.
Ko reikėtų imtis, kad situacija iš esmės pasitaisytų (tarpusavio santykiuose, instituciniu lygmeniu)?
Mums reikėtų mokytis būti geranoriškesniems, atidesniems vienas kitam, atjautos šalia esančiam. Mes dažnai ne iš blogų intencijų nepastebime ženklų, gal tiesiog patys esame pavargę, įsitraukę į savo reikalus, rūpesčius. Verta mokytis atvirumo aplinkai ne tik dėl kitų, bet taip pat ir dėl savęs, nes užsisklęsti ir užsisukti savo minčių rate gali būti pavojinga ir mūsų pačių gerai psichologinei savijautai.
Norėtųsi pasidžiaugti, kad vykdoma vis daugiau įvairių prevencinių programų, tačiau vis dar yra kur siekti geriau. Dažnai geriems projektams ir iniciatyvoms trūksta finansavimo, taip pat, svarbi informacijos sklaida, švietimas ir pagalbos tęstinumas. Labai svarbu, kad savo kelyje žmogus niekada neliktų vienas. Džiugu, kad orientuojamasi į jaunus žmones, tačiau taip pat daugiau dėmesio reikėtų ir vyresnio amžiaus žmonėms bei gyvenantiems regionuose.
|
Pagalbos telefonai: |
|||||||||||||||
|
