Prieš savo kančią Jėzus su savo mokiniais valgė Velykų vakarienę. Jėzus žinojo ne tik tai, kas laukia jo, bet ir tai, kokie sunkūs išbandymai laukia jo mokinių, todėl paliko jiems – kartu ir mums – kelis labai jautrius meilės ženklus.
Pirmasis ženklas buvo Eucharistijos sakramentas. Palaiminęs duoną, Jėzus dalijo ją mokiniams, sakydamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano Kūnas“ (Mt 26, 26). Panašiai palaiminęs taurę vyno, davė gerti tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano Kraujas – naujosios sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmių atleidimui“ (Mt 26, 27–28).
Antrasis meilės ženklas buvo kojų nuplovimas. Jėzus nuplovė kojas net ir Judui, kuris jau buvo pasiryžęs išduoti savo mokytoją. Nuplovęs kojas Jėzus kalbėjo: „Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 14–15).
Po Eucharistijos įsteigimo ir kojų nuplovimo Jėzus kalbėjo apie meilę: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje“ (Jn 15, 9–10).
Jėzus ragino, kad jo mokiniai mylėtų ne tik jį, savo mokytoją, bet ir vieni kitus: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34–35).
Jėzus mokiniams aiškino, kokia turi būti tikroji meilė: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 12–13). Tą pačią naktį Jėzus buvo suimtas ir pasmerktas mirti ant kryžiaus. Nuo tada Jėzaus kryžius iškalbingai kalbės apie tai, kaip Jėzus be galo mus myli, ir kvies mylėti panašiai, kaip jis mylėjo.
Apaštalas Jonas, valgęs su Jėzumi Velykų vakarienę ir stovėjęs po jo kryžiumi, rašė pirmiesiems krikščionims: „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 7–8).
Pirmieji krikščionys labai gerai suprato šį Jėzaus įsakymą ir stropiai jį vykdė. Pagonys stebėjosi ir kalbėjo: „Žiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli.“
Mes gyvename vartotojiškoje kultūroje, kurios pagrindinis dėsnis yra savimeilė ir savanaudiškumas. Esame veikiami rūpintis tik savimi, kad turėtume daug pinigų ir pramogų. Daugeliui net Palanga jau nebe tas kurortas: reikia atostogauti, o gal net gyventi ten, kur ištisus metus galima gerėtis vasara.
Rašoma, kad lietuviai niekada taip gerai negyveno, kaip dabar. Galbūt tai tiesa, tačiau geras medžiaginis gyvenimas žmogui neteikia tokios laimės, kurios geidžia jo prigimtis. Nepaprastai išaugęs savižudybių skaičius, narkotikų vartojimas liudija ką kita: gyvenimu nusivilia ir panyra į depresiją ne laimingieji, bet tikro džiaugsmo stokojantys žmonės.
Tačiau tikro džiaugsmo niekuomet nesurasi nei alkoholyje, nei kvaišaluose – jis randamas tik mylint. Jėzus savo atsisveikinimo kalboje pasakė: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11). Jėzus ištikimus savo mokinius pavadino draugais: „Jus aš draugais vadinu <…>aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų“ (Jn 15, 15–16). Pasitikrinkime, kokie mes esame Jėzaus draugai.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
