Skaitydami Šventąjį Raštą, daugelyje vietų randame raginimą nebijoti. Psalmės ragina nebijoti žmonių ir pasitikėti Dievu: „Viešpats yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis? Viešpats yra mano gyvenimo tvirtovė, prieš ką turėčiau drebėti? (Ps 27, 1); „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi“ (Ps 23, 4); „Didelėje bėdoje šaukiausi Viešpaties, – Viešpats išklausė ir mane išlaisvino. Su manimi Viešpats, aš nebijau, ką gali man žmonės padaryti?“ (Ps 118, 5–6).
Jėzus, išsirinkęs dvylika mokinių, mokė juos ir siuntė skelbti Gerosios Naujienos apie prisiartinusią Dievo karalystę. Siųsdamas mokinius perspėjo, kad, skelbdami Evangeliją, jie bus persekiojami, todėl drąsino juos: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“ (Mt 10, 28). Jėzus priminė, kad dangaus Tėvas jų neapleis: „Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių“ (Mt 10, 29–31).
Prieš savo kančią, valgydamas su mokiniais vakarienę, tarp daugelio svarbių dalykų, Jėzus vėl kalbėjo apie būsimus persekiojimus ir drąsino jų nebijoti: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų. Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: ‘Tarnas ne didesnis už šeimininką!’ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jn 14, 1; 15, 18–19.20).
Baimė yra nuolatinė mūsų gyvenimo palydovė, bet ne visuomet ji bloga. Baimė padeda vengti pavojaus sveikatai ar gyvybei; ji ypač pasitarnauja, sulaikydama mus nuo nuodėmės. Sveika baimė verčia bijoti pragaro – amžino atsiskyrimo nuo Dievo.
Tačiau labai dažnai susiduriame su nesveika baime, kuri verčia pataikauti pasaulio nuomonei, kad nebūtume laikomi atsilikėliais. Nesveika baimė skatina žmones, ypač jaunimą, apleisti religines praktikas. Jauni žmonės yra ypač jautrūs aplinkos nuomonei; nenorėdami išsiskirti iš bendraamžių, jie pradeda rūkyti, vartoti alkoholį, net narkotikus. Bijodami, kad nebūtų palaikyti davatkomis, pradeda apleisti sekmadienio Mišias. Baimė visuomet verčia plaukti pasroviui su moralinių vertybių nepaisančia minia.
Ar yra baimės priešnuodis ? Tikrai yra. Tai gilus, sąmoningas tikėjimas, kuris remiasi Dievo Apreiškimu. Skaitome pranašą Izaiją: „Nebijok, nes aš su tavimi esu, nebūgštauk, nes aš esu tavo Dievas!“ (Iz 41, 10). Apaštalas Jonas yra užrašęs Jėzaus raginimą savo mokiniams: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).
Dar veiksmingiau nugalėti baimę padeda meilė. Apaštalo Jono laiške skaitome: „Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę. Baimė bijo bausmės, ir kas bijo, tas dar netobulai myli“ (1 Jn 4, 18).
1974 m. lapkričio mėn. Aukščiausiasis Teismas teisė grupę vyrų už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ ir religinės literatūros platinimą; jauniausias iš jų buvo Virgilijus Jaugelis. Sakydamas paskutinį žodį, jis nesigynė, ką buvo daręs, bet kaltino sovietinę santvarką: „Bažnyčios uždaromos ir paverčiamos sandėliais, kino teatrais. Kunigai teisiami už vaikų katekizavimą. Neturime maldaknygių, neleidžiama išleisti katekizmų, trūksta religinių knygų. Kunigų maža, o norintiems įstoti į Seminariją — trukdo sovietinis saugumas.“
Tikėjimas ir meilė Dievui anuomet daugeliui padėjo nugalėti baimę. Padeda ir dabar. Su apaštalu Pauliumi galime tarti: „Viešpats mano gelbėtojas – aš nebijosiu! Ką man gali padaryti žmogus?!“ (Žyd 13, 6).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
