Enriquez pažymėjo, turėjusi skaudžią vaikystę. Tėvai ateityje būsimą konkurso laimėtoją paliko auginti savo draugams Filipinuose, patys išvykę ieškoti darbo svetur. Viename interviu Enriquez atskleidė, jog ji yra patyrusi fizinį ir seksualinį smurtą.
Fizinis, seksualinis smurtas, išsiskyrę arba vaiką apleidę tėvai – šie veiksniai dažnai girdimi iš žmonių, kurie nepriskiria savęs savo biologinei lyčiai. „USA Today“ straipsnyje rašoma: „Tokios žvaigždės kaip Demi Lovato, Elliot Page, Sam Smith teigia, jog yra lyties sau nepriskiriantys žmonės. Ką tai reiškia?“ Visos šios išvardytos garsenybės turi du biografinius bendrumus: tėvų neturėjimas (dažniausiai dėl skyrybų) ir vaikystėje patirtos traumos (dažniausiai seksualinio pobūdžio).
Demi Lovato patyrė tėvų skyrybas. Ji taip pat pranešė, jog būdama nepilnametė buvo išžaginta. Vieną kartą tai nutiko jau būnant „Disney“ vaikų žvaigžde, o kitą kartą ja pasinaudojo narkotikų prekeivis, iš kurio ji pirko opioidus.
Elliot Page, gimusi moterimi, prieš pasikeitimą žinoma kaip Ellen Page, pirmausiai teigė esanti lezbietė ir buvo susituokusi su moterimi, su kuria dabar jau yra išsiskyrusi. Page dabar save laiko translyčiu ir lyties sau nepriskiriančiu žmogumi. Page taip pat patyrė tėvų skyrybas ir buvo eilę kartų patyrusi smurtą ir priekabiavimą, įskaitant seksualinį, kai buvo nepilnametė Holivude.
Muzikantas Sam Smith yra dar viena garsenybė, kuri nepriskiria sau lyties. Gimęs vyru Smith patyrė tėvų išsiskyrimą, vaikystėje ir paauglystėje kentė žiaurų smurtą, kuris buvo grįstas homofobija. Be to, jis teigė, jog gėjų bendruomenėje taip pat patyrė patyčias.
Pavyzdžių yra ir daugiau – garsenybė Jonathan Van Ness, išgyvenusi tėvų skyrybas, seksualinį smurtą paauglystėje. Taip pat ir Leyla Bloom – pirmasis translytis modelis, kuris pristatė „Sports Illustrated“ maudimosi kostiumėlius ir atliko pagrindinį vaidmenį filme, pristatytame Kanų kino festivalyje. Užaugusi be mamos, ji atskleidė, kad buvo prievartaujama vaikystėje, dalyvavo traumuojančioje veikloje, kuri turėjo seksualinį pobūdį.
Mokslininkų komanda 2021 m. viename „Pediatrics“ straipsnyje paskelbė, jog smurtas ir vaiko statymas į aukos vietą yra ne tik dažnas tarp translyčių ir žmonių, kurie neapsisprendžia dėl savo lyties, tačiau tai dažniausiai ir yra pirminis faktorius, kuris yra patiriamas jų vaikystėje“. Straipsnis taip pat nurodo, jog vis daugėja tyrimų, jog tokie asmenys dažniausiai patiria traumą vaikystėje“.
Vis didėjantis translyčių žmonių istorijų skaičius atveria kelią naujoms statistikoms. Praeitą mėnesį „The New York Times“ išleido Thomas Page McBee straipsnį pavadinimu „What I Saw in My First 10 Years on Testosterone“. Šio straipsnio autorius buvo pirmasis translytis, kuris boksavosi Madisono aikštėje. „Ši kova baigėsi lygiosiomis“, – rašė jis. „Mūsų atkaklumas būti pačių savęs architektais vis auga.“
McBee parašyti atsiminimai pasakoja tragišką jo istoriją – čia pasakojama apie eilę metų vykusį seksualinį smurtą iš jo tėvo pusės, kuris prasidėjo autoriui būnant vos ketverių. Autorius rašo: „Vis dar sunku apsakyti viską, kas buvo blogiausia, šaltį, kaip aš praradau kūną arba kaip du kūnai manyje susijaukė.“ Šie žodžiai duoda suprasti, jog tokie įvykiai skatina nekęsti to, kas buvo padaryta žmogaus kūnui, galiausiai priveda prie bandymo to kūno atsisakyti.
Kas gali, jeigu gali, padėti asmeniui, patyrusiam tokias kančias? Tie, kurie neigia savo traumą, smurtą vertina kaip nereikalingą kliūtį, todėl ryžtasi hormonų terapijai ir operacijai. Toks neįvertinimas savo situacijos pasunkina naštą smurtą patyrusiems žmonėms. Kaip viena meta-analizė pavadinimu „Mayo Clinic Proceedings“ nustatė: „Seksualinis smurtas asocijuojamas su didesne įvairių psichinių sutrikimų rizika“. Tas faktas, kad smurtas dažnai sukelia kitas rimtas problemas, turėtų būti nepamirštas, kai gydomi tai patyrę pacientai.
Taip pat vaikystės trauma įpareigoja medikus imtis atsargumo priemonių prieš taikant hormonų terapiją ar prieš darant operaciją. Gydytojų noras pasipelnyti dažnai priveda prie to, kad tokiais žmonėmis yra pasinaudojama. Taip pat autentiškas gydymas, kuris trunka ilgą laiką ir reikalauja daug terapijų, atsisakant hormoninių vaistų, neteikia daug paskatų.
Tie, kurie neigia traumą, sako, jog gydytojai žino geriau. Tačiau kaip rodo istorija, gydytojai, kurie negeba teisingai skirti kenčiančio paciento ir agresyvios medicinos industrijos, gali padaryti katastrofiškų klaidų. Paskutinį kartą panaši katastrofa įvyko ir Amerikos istorijoje – per opioidų krizę. Tą kartą buvo pasimokyta, jog desperatiški pacientai neturėtų gydytojo versti nusižengti Hipokrato priesaikai.
Taigi, viena iš sudėtingiausių teorijos sričių išlieka translytiškumas. Tačiau esmė yra ta, jog problemiškos tokių žmonių autobiografijos siūlo kelti naujus klausimus esamam konsensusui.
