Užsitraukti totalitarinės supervalstybės rūstybę būnant 23 metų – įspūdingas pasiekimas. Studentas aktyvistas iš Australijos Drew Pavlou (Driu Pavlu) tai sugebėjo. Kinijos žiniasklaida koneveikia jį kaip rasistą „riaušininką“. Anoniminiai priešininkai apsimetinėja juo internete, vildamiesi jį diskredituoti.
Vienas iš tokių bandymų neseniai apkvailino Londono policiją, kuri pernelyg audringai sureagavo į perspėjimą apie „grasinimą susprogdinti bombą“, liepos 21 dieną elektroniniu paštu atsiųstą Kinijos ambasadai D. Pavlou vardu. Pranešimo laikas parankiai sutapo su aktyvisto planuoto protesto laiku.
D. Pavlou, laikydamas uigūrų, Taivano ir Tibeto vėliavas, tik priklijavo savo ranką prie ambasados vartų, bet policininkai su juo elgėsi kaip su teroristu. Jam buvo šiurkščiai uždėti antrankiai, jis buvo laikomas be teisės susisiekti, gauti konsulinę ar teisinę pagalbą, taip pat buvo priverstas atskleisti savo telefono slaptažodį.
Pareigūnai tik pasišaipė, kai jis paaiškino savo misiją ir biografiją, nors greita interneto paieška būtų parodžiusi, kad jis yra surengęs taikių protestų, taip pat balotiravosi rinkimuose ir buvo padavęs į teismą savo universitetą. Po varginamų 23 valandų Čaringo Kryžkelės policijos nuovadoje jis buvo paleistas, o rugpjūčio 14 dieną įvyks teismo svarstymas dėl tolesnės kardomosios priemonės. Visa tai įvyko rinkimų apygardoje Londono centre, kur aš kandidatuoju į parlamentą. Pateikiau oficialų skundą D. Pavlou vadu ir paprašiau Londono policijos komentarų.
Šis epizodas nemaloniai primena 2015 metais Londone įvykusį Kinijos lyderio Xi Jinpingo vizitą. Tąsyk policija sulaikė Shao Jiangą, įvykių Tiananmeno aikštėje dalyvį, už protestą, per kurį buvo panaudoti du A4 formato popieriaus lakštai, ir apkaltino jį sąmokslu. Tai suteikė galimybę atlikti kratą jo namuose ir paimti kompiuterius. Šio įvykio tyrimas atskleidė politinį kišimąsi ir policijos netinkamą elgesį, bet drausmės bylos nagrinėjimas mįslingai įstrigo.
Žinant, kad nuo tų laikų Britanijos santykiai su Kinija smarkiai pasikeitė, tęsiama policijos šiurkšti taktika ir vangi priežiūra atrodo sukrečianti. Mūsų teisėsaugos pareigūnai toli gražu nepadeda žlugdyti nusikalstamų sąmokslų – veikiau jiems padeda ir kursto. Kinijos tarnybos ir jų sąjungininkai piktnaudžiauja mūsų teisine sistema savo kritikams bauginti.
Atrodo, kad visa tai nė kiek nepaveikia pompastiškų diskusijų apie Kiniją mūsų nacionalinėje politikoje. Rishi Sunakas pavėluotai vadina Kiniją „didžiausia grėsme Britanijos ir pasaulio saugumui ir klestėjimui per šį šimtmetį“, taip pat sako, jog jeigu laimėtų varžybas dėl Konservatorių partijos lyderio posto, uždarytų 30 Konfucijaus institutų, veikiančių Britanijos universitetuose ir prisidedančius prie Pekino įtakos operacijų. Rinkimų favoritė Liz Truss kalba apie Tautų Sandraugą kaip apie varžymosi dėl įtakos areną ir atrodo esanti nusiteikusi kariauti, kad apgintų Taivaną.
Tačiau visa tai kol kas nereiškia rimto atsako Pekino režimui. Jungtinė Karalystė atsisakė Camerono ir Osborne’o laikų beatodairiško entuziazmo, tačiau nerado kuo jį pakeisti, nors mūsų apžvalgininkai ne kartą ragino spręsti šią problemą. Pernai paskelbtoje parlamento ataskaitoje mūsų požiūris smerkiamas kaip „strateginė tuštuma“.
Atitaisyti dešimtmečius godulio ir aplaidumo – milžiniško masto uždavinys, kurį spręsti dar tik pradėjome. Britanijos pramonės konfederacija atkreipia dėmesį, kad itin brangiai kainuotų pertvarkyti tiekimo grandines pasaulyje, jeigu Vakarai „atsisaistytų“ nuo Kinijos. Pavyzdžiui, visa mūsų elektrinė žalioji ateitis priklauso nuo retųjų žemės elementų ir kitų kritiškai svarbių žaliavų. Kinija savo kasybą ir perdirbimą grindžia strateginiais interesais, o mes kliaujamės rinkos jėgomis.
Kinijos vadovybė noriai pasitelkia ekonominį spaudimą, kad nubaustų tokias šalis kaip Lietuva ir Australija, kurios jai priešinasi. Mums reikalingas NATO atitikmuo ekonomikoje, kad tokia taktika būtų neutralizuota.
Geriausias atsakas į Kinijos pastangas – aktyviau su ja konkuruoti. Esame pernelyg linkę nuvertinti Afrikos, Lotynų Amerikos, Rytų Europos bei Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono šalis kaip mažas, skurdžias ar korumpuotas, todėl nevertas mūsų dėmesio. Kinija elgiasi kitaip. Ji susirenka šių šalių balsų derlių per tarptautinius susitikimus ir vysto fizinius bei žmogiškuosius įtakos tinklus visame pasaulyje.
Kinija taip pat veržiasi į priekį plėtodama šį šimtmetį formuojančias sritis, tokias kaip dirbtinis intelektas, kvantiniai kompiuteriai, medžiagotyra ir nanotechnologijos. Ji dosniai ir ilgam finansuoja mokslą ir inžineriją. Na, o mes šykštime ir vaikomės trumpalaikio pelno.
Britanija atkirto „Huawei“ – režimui draugišką technologijų milžinę – nuo naujos kartos 5G mobiliojo ryšio tinklo vystymo. Tačiau rengiamoje ataskaitoje, kurios vienas iš autorių yra Charlesas Partonas, buvęs iškilus vyriausybės ekspertas Kinijos klausimu, atkreipiamas dėmesys į grėsmes, kylančias iš daiktų interneto – mūsų tolesnių dešimtmečių ekonomikos centrinės nervų sistemos.
Kinijos gamybos per atstumą valdomi įrangos moduliai šiame įvairius prietaisus apjungiančiame tinkle suteikia begalines galimybes sabotažui ir sekimui. Pekino režimas jau kaupia didžiulius kiekius duomenų apie savo paties žmones, kad juos galėtų šnipinėti ir spausti. Tą patį norima daryti ir pas mus.
Įtakos čiuptuvai jau dabar plačiai ir toli išsiraizgę, o mūsų atsakas – nevienalytis, neišmanėliškas ir naivus. Universitetų administratoriai kur kas labiau vertino studentų mokesčius ir pajamas už mokslo tyrimus, o ne principus. Naujame kodekse pavėluotai kalbama apie būtinybę apsaugoti akademinę laisvę.
Naujoji konservatorių vadovybė galėtų užmesti akį į Užsienio kišimosi tyrimų centro parengtą naują studiją apie lordo Wei, gavusio pero titulą 2010 metais, veiklą ir ryšius su Kinijos komunistų partijos priedangos organizacijomis (pats lordas Wei šiuos kaltinimus vadina „fašistiniais“ ir „paranojiškais“).
Žmonės, besistengiantys sutrikdyti D. Pavlou veiklą Londone, atrodo bauginamai pajėgūs. Po jo arešto jie išsiuntė daug kitų elektroninių laiškų, įskaitant vieną, neva parašytą Karūnos prokuratūros tarnybos. Būtų malonu, kad mūsų laisvės sergėtojai pasirodytų ne mažiau sumanūs.
———-
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Užsiprenumeruok naujienas tiesiai į savo el. paštą
Užsitraukti totalitarinės supervalstybės rūstybę būnant 23 metų – įspūdingas pasiekimas. Studentas aktyvistas iš Australijos Drew Pavlou (Driu Pavlu) tai sugebėjo. Kinijos žiniasklaida koneveikia jį kaip rasistą „riaušininką“. Anoniminiai priešininkai apsimetinėja juo internete, vildamiesi jį diskredituoti.
Vienas iš tokių bandymų neseniai apkvailino Londono policiją, kuri pernelyg audringai sureagavo į perspėjimą apie „grasinimą susprogdinti bombą“, liepos 21 dieną elektroniniu paštu atsiųstą Kinijos ambasadai D. Pavlou vardu. Pranešimo laikas parankiai sutapo su aktyvisto planuoto protesto laiku.
D. Pavlou, laikydamas uigūrų, Taivano ir Tibeto vėliavas, tik priklijavo savo ranką prie ambasados vartų, bet policininkai su juo elgėsi kaip su teroristu. Jam buvo šiurkščiai uždėti antrankiai, jis buvo laikomas be teisės susisiekti, gauti konsulinę ar teisinę pagalbą, taip pat buvo priverstas atskleisti savo telefono slaptažodį.
Pareigūnai tik pasišaipė, kai jis paaiškino savo misiją ir biografiją, nors greita interneto paieška būtų parodžiusi, kad jis yra surengęs taikių protestų, taip pat balotiravosi rinkimuose ir buvo padavęs į teismą savo universitetą. Po varginamų 23 valandų Čaringo Kryžkelės policijos nuovadoje jis buvo paleistas, o rugpjūčio 14 dieną įvyks teismo svarstymas dėl tolesnės kardomosios priemonės. Visa tai įvyko rinkimų apygardoje Londono centre, kur aš kandidatuoju į parlamentą. Pateikiau oficialų skundą D. Pavlou vadu ir paprašiau Londono policijos komentarų.
Šis epizodas nemaloniai primena 2015 metais Londone įvykusį Kinijos lyderio Xi Jinpingo vizitą. Tąsyk policija sulaikė Shao Jiangą, įvykių Tiananmeno aikštėje dalyvį, už protestą, per kurį buvo panaudoti du A4 formato popieriaus lakštai, ir apkaltino jį sąmokslu. Tai suteikė galimybę atlikti kratą jo namuose ir paimti kompiuterius. Šio įvykio tyrimas atskleidė politinį kišimąsi ir policijos netinkamą elgesį, bet drausmės bylos nagrinėjimas mįslingai įstrigo.
Žinant, kad nuo tų laikų Britanijos santykiai su Kinija smarkiai pasikeitė, tęsiama policijos šiurkšti taktika ir vangi priežiūra atrodo sukrečianti. Mūsų teisėsaugos pareigūnai toli gražu nepadeda žlugdyti nusikalstamų sąmokslų – veikiau jiems padeda ir kursto. Kinijos tarnybos ir jų sąjungininkai piktnaudžiauja mūsų teisine sistema savo kritikams bauginti.
Atrodo, kad visa tai nė kiek nepaveikia pompastiškų diskusijų apie Kiniją mūsų nacionalinėje politikoje. Rishi Sunakas pavėluotai vadina Kiniją „didžiausia grėsme Britanijos ir pasaulio saugumui ir klestėjimui per šį šimtmetį“, taip pat sako, jog jeigu laimėtų varžybas dėl Konservatorių partijos lyderio posto, uždarytų 30 Konfucijaus institutų, veikiančių Britanijos universitetuose ir prisidedančius prie Pekino įtakos operacijų. Rinkimų favoritė Liz Truss kalba apie Tautų Sandraugą kaip apie varžymosi dėl įtakos areną ir atrodo esanti nusiteikusi kariauti, kad apgintų Taivaną.
Tačiau visa tai kol kas nereiškia rimto atsako Pekino režimui. Jungtinė Karalystė atsisakė Camerono ir Osborne’o laikų beatodairiško entuziazmo, tačiau nerado kuo jį pakeisti, nors mūsų apžvalgininkai ne kartą ragino spręsti šią problemą. Pernai paskelbtoje parlamento ataskaitoje mūsų požiūris smerkiamas kaip „strateginė tuštuma“.
Atitaisyti dešimtmečius godulio ir aplaidumo – milžiniško masto uždavinys, kurį spręsti dar tik pradėjome. Britanijos pramonės konfederacija atkreipia dėmesį, kad itin brangiai kainuotų pertvarkyti tiekimo grandines pasaulyje, jeigu Vakarai „atsisaistytų“ nuo Kinijos. Pavyzdžiui, visa mūsų elektrinė žalioji ateitis priklauso nuo retųjų žemės elementų ir kitų kritiškai svarbių žaliavų. Kinija savo kasybą ir perdirbimą grindžia strateginiais interesais, o mes kliaujamės rinkos jėgomis.
Kinijos vadovybė noriai pasitelkia ekonominį spaudimą, kad nubaustų tokias šalis kaip Lietuva ir Australija, kurios jai priešinasi. Mums reikalingas NATO atitikmuo ekonomikoje, kad tokia taktika būtų neutralizuota.
Geriausias atsakas į Kinijos pastangas – aktyviau su ja konkuruoti. Esame pernelyg linkę nuvertinti Afrikos, Lotynų Amerikos, Rytų Europos bei Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono šalis kaip mažas, skurdžias ar korumpuotas, todėl nevertas mūsų dėmesio. Kinija elgiasi kitaip. Ji susirenka šių šalių balsų derlių per tarptautinius susitikimus ir vysto fizinius bei žmogiškuosius įtakos tinklus visame pasaulyje.
Kinija taip pat veržiasi į priekį plėtodama šį šimtmetį formuojančias sritis, tokias kaip dirbtinis intelektas, kvantiniai kompiuteriai, medžiagotyra ir nanotechnologijos. Ji dosniai ir ilgam finansuoja mokslą ir inžineriją. Na, o mes šykštime ir vaikomės trumpalaikio pelno.
Britanija atkirto „Huawei“ – režimui draugišką technologijų milžinę – nuo naujos kartos 5G mobiliojo ryšio tinklo vystymo. Tačiau rengiamoje ataskaitoje, kurios vienas iš autorių yra Charlesas Partonas, buvęs iškilus vyriausybės ekspertas Kinijos klausimu, atkreipiamas dėmesys į grėsmes, kylančias iš daiktų interneto – mūsų tolesnių dešimtmečių ekonomikos centrinės nervų sistemos.
Kinijos gamybos per atstumą valdomi įrangos moduliai šiame įvairius prietaisus apjungiančiame tinkle suteikia begalines galimybes sabotažui ir sekimui. Pekino režimas jau kaupia didžiulius kiekius duomenų apie savo paties žmones, kad juos galėtų šnipinėti ir spausti. Tą patį norima daryti ir pas mus.
Įtakos čiuptuvai jau dabar plačiai ir toli išsiraizgę, o mūsų atsakas – nevienalytis, neišmanėliškas ir naivus. Universitetų administratoriai kur kas labiau vertino studentų mokesčius ir pajamas už mokslo tyrimus, o ne principus. Naujame kodekse pavėluotai kalbama apie būtinybę apsaugoti akademinę laisvę.
Naujoji konservatorių vadovybė galėtų užmesti akį į Užsienio kišimosi tyrimų centro parengtą naują studiją apie lordo Wei, gavusio pero titulą 2010 metais, veiklą ir ryšius su Kinijos komunistų partijos priedangos organizacijomis (pats lordas Wei šiuos kaltinimus vadina „fašistiniais“ ir „paranojiškais“).
Žmonės, besistengiantys sutrikdyti D. Pavlou veiklą Londone, atrodo bauginamai pajėgūs. Po jo arešto jie išsiuntė daug kitų elektroninių laiškų, įskaitant vieną, neva parašytą Karūnos prokuratūros tarnybos. Būtų malonu, kad mūsų laisvės sergėtojai pasirodytų ne mažiau sumanūs.
———-
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.