Vokietija dabar teigia esanti praregėjusi – prie Europos sienų siautėjant karo liepsnoms oficialiai be jokių išlygų smerkia Rusijos agresiją, prisidėjo prie sankcijų agresoriui, o Ukrainą remia ginklais. Tačiau ilgą laiką galingiausios Europos ekonomikos politikai beveik atvirai pataikavo Rusijos revanšistinei politikai, trumparegiškai paniro į energetinių išteklių alkoholizmą. Galima sakyti, kad pastaruosius šešiolika metų Vokietijos liberalioji politika tokia savo pozicija kurstė vis labiau smilkstančią žariją būsimo karo lauže.
Tai dabar pripažįsta ir patys europiečiai. Maža to, kaip vienoje iš šios savaitės publikacijų teigia autoritetingas leidinys „Politico“, dėl tokios įvykių raidos kalti net ne atskiri Vokietijos politikai, tokie kaip Angela Merkel ar atvirai Rusijos įtakų lobizmu užsiėmęs Gerghardas Šrioderis, o visa liberaliosios Vokietijos politikų klasė, praktiškai visos politinės šios šalies jėgos. Nuo socialdemokratų iki krikščionių-demokratų, nuo liberalų iki dešimtmečiais Maskvos be didesnių slapukavimų finansuotų žaliųjų.
Angelos Merkel indėlis čia akivaizdus – ji palaimino „Nord Stream 2“ statybą, nepaisydama Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos. O kaip dabartinis kancleris Olafas Scholzas? Šis politikas neva praregėjo tik dabar – neperseniausiai jo vadovaujami socialdemokratai buvo “Nord Stream” dujotiekio tiesimo varomoji jėga. O būdamas A. Merkel finansų ministru ir vicekancleriu jis atvirai propagavo idėją, kad geriausias būdas susitarti su V. Putinu yra nesibaigiantis “dialogas”.
Beje, pasak „Politico“ apžvalgininko Matthew Karnitschnig, dar vienas ryškus Vokietijos politinės padangės paukštis Jensas Pliotneris, dabartinis O. Scholzo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, buvo vienas iš pagrindinių šios politikos kūrėjų, kai dirbo Vokietijos URM aukšto rango diplomatu. Net po to, kai pernai gruodį Putinas prie Ukrainos sienos sutelkė dešimtis tūkstančių karių, Pliotneris patarė Scholzui pasilikti prie „Nord Stream 2“ ir viešai kartoti maldelę, kad tai tėra “komercinis projektas”.
Vokietijos prezidentas Frankas Valteris Šteinmejeris irgi pasižymėjo skambiais pasisakymais – ne tokiais tolimais 2016 m. jis apkaltino NATO „karo kurstymu“ dėl karinių pratybų Aljanso rytiniame flange. O vėliau, beveik iki pirmųjų šūvių Ukrainoje įrodinėjo, kad Vokietija turėtų naudoti energetiką kaip būdą tiesti tiltus su Rusija. Savaip sužibėjo ir Vokietijos finansų ministras, laisvųjų demokratų atstovas Christianas Lindneris, kuris dar pirmomis karo dienomis Ukrainos ambasadoriui nemirksėdamas pareiškė, kad Berlynas nemato didelės prasmės siųsti ginklų Ukrainai ar pašalinti Rusiją iš tarptautinės mokėjimų sistemos SWIFT, nes neva Ukrainai liko „tik kelios valandos“ suvereniteto.
Dėl žaliųjų viskas irgi aišku – nors pastarieji ir pasisakė prieš dujotiekį, bet ši politinė jėga ilgus metus per visokius neaiškius fondus buvo finansuojama Kremliaus, kad kuo garsiau rėktų dėl branduolinės energetikos atsisakymo. Be to Vokietijos žalieji iki pat šių metų plataus veiksmų karo Ukrainoje pradžios kryžiumi gulėsi, kad tik ukrainiečiams nebūtų tiekiami ginklai.
Vokietijos sąjungininkai Vakarų pasaulyje ištisus dešimtmečius šiai šaliai siuntė žinią, kad Vokietija naiviai vertina V. Putino grėsmę. O susidūrę su karčia realybe, vokiečiai jau nežinojo kaip derėtų reaguoti. Ir tapo V. Putino „naudingais idiotais“. Nors Šaltojo karo metais sąvoka “naudingas idiotas” buvo epitetu, kuriuo vadinti visokio plauko nuosaikieji Vakaruose, tapę patiklių komunistų argumentų aukomis.
Taigi, Vokietija dėl pasirinkto ilgamečio politinio kurso pati to nesuvokdama tapo karo kurstytoja ir ir gerai dujų adata užsvaiginta nieko nesuvokiančia sąjungininke. To ateities pasaulyje Ukraina vokiečiams, panašu, neatleis ilgai. Gal vėl būtų laikas kolektyvinės atsakomybės atgailos seansui? Nes epizodiškai Europos politikoje prisidirbti sugebantys vokiečiai turėtų suvokti, kad istoriją kurį laiką galima paslėpti, bet nuo jos pabėgti – neįmanoma.
