Oficialūs 2025 m. pirmojo pusmečio ekonominiai duomenys rodo, kad Rusijos karo ekonomika stagnauoja, nes karinė pramonė sugeria išteklius iš civilinių sektorių.
2025 m. pirmąjį pusmetį 67 iš 89 Rusijos regionų pranešė apie didelius biudžeto deficitą, o pramonės centrai ir išteklių turtingi regionai susidūrė su ypač dideliu nuosmukiu, kas parodo Rusijos ekonomikos trapumą.
Kremlius per pirmąjį šių metų pusmetį karinėms reikmėms išleido 8,5 trilijono rublių (apie 100 milijardų JAV dolerių), o sankcijos ir mažėjantys pelnai iš gamtinių išteklių eksporto silpnina tradicinę Rusijos pajamų bazę.
(Maža to, Ukraina pastaruosius du mėnesius nuolat atakuoja Rusijos naftos bei dujų sektorių ir jau sukėlė nemenką kuro krizę,- Red. Past.)
Kremliaus plataus masto įsiveržimas į Ukrainą, kuris tęsiasi jau daugiau nei trejus su puse metų, atrodo, įžengė į simbolinę „rudens“ fazę.
Karo analitikai nesitiki jokių didelių puolimų iš abiejų pusių, nes abi šalys jau išeikvojo didžiąją dalį savo išteklių. Jei Ukraina ir toliau gaus tarptautinę ekonominę paramą savo sienų gynybai, tuomet Rusija, kurios valdžia Kremlių izoliavo nuo daugumos išsivysčiusių šalių, įžengs į gilėjančią ekonominę krizę.
Prieš dvejus metus Rusijos ekspertai teigė, kad šalis sėkmingai susidoroja su pasaulinėmis sankcijomis ir kad karinės pramonės transformacija duoda grynojo pelno. Tačiau tariamas Rusijos ekonomikos atsparumas, atsižvelgiant į karo su Ukraina ir susijusių sankcijų išlaidas, buvo įmanomas tik trumpalaikis. Karinė pramonė turi tam tikrą gebėjimą skatinti civilinę ekonomikos plėtrą. Pavyzdžiui, XX a. vyriausybės inicijavo kosmoso tyrinėjimus ir internetą kaip gynybos projektus. Tačiau Kremliui problema yra ta, kad ekonominė militarizacija Rusijoje tapo savitiksle. Vietoj to, kad papildytų civilinę pramonę, karinė pramonė iš jos išgauna išteklius, nesirūpindama kitų ekonomikos sektorių tvarumu.
Hermanas Grefas, didžiausio Rusijos banko „Sberbank“ vadovas, eufemistiškai vadina dabartinę padėtį „ekonomikos atšalimu“ ir „technine stagnacija“.
Tiesa ta, kad Rusijos ekonomikos militarizavimas didžiąja dalimi apsaugojo ją nuo sankcijų ir netvarių karo išlaidų poveikio po Kremliaus visapusiško įsiveržimo į Ukrainą, 2025 m. vis labiau tapo akivaizdu, kad Rusijos finansinės atsargos senka. Ekonomikos sunkumų požymiai ypač pastebimi civilinėse pramonės šakose.
Kremliaus statistikos agentūra „Rosstat“ pripažįsta, kad trečdalis Rusijos įmonių tapo nuostolingos. Iš 20 pagrindinių gamybos pramonės šakų augimas stebimas tik keturiose, iš kurių trys yra tiesiogiai susijusios su kariuomene.
Į karinę pramonę plūsta darbo jėga. Techniniu požiūriu nesudėtingas dronų surinkimas „atsuktuvu“ tapo ypač populiarus. Tačiau ginklų gamyba neskatina ekonomikos augimo. Rusijos automobilių gamyklos siunčia darbuotojus priverstinių atostogų ir perkelia juos į keturių dienų darbo savaitę.
Centrinis [Rusijos] bankas prognozuoja, kad iki šių metų pabaigos infliacija sieks iki 7 procentų, o kitais metais – iki 12 procentų. Nekilnojamojo turto vystytojai investicijas į nekilnojamąjį turtą sumažino 44 procentais.
2025 m. pirmąjį pusmetį Rusija karinėms reikmėms išleido rekordinę sumą – beveik 8,5 trilijono rublių (apie 100 milijardų JAV dolerių). Kremlius, remdamasis „karo laikų poreikiais“, vis dažniau nacionalizuoja civilines įmones, nuo Domodedovo oro uosto iki vienos didžiausių Rusijos žemės ūkio verslo grupių „Rusagro Holding“ dalių.
Nuo 2022 iki 2024 m. režimas konfiskavo daugiau nei 180 didelių įmonių. Kai kurių įmonių nacionalizavimas akivaizdžiai nepadeda stiprinti ekonomikos – priešingai, Rusijoje mažėja būtiniausių vartojimo prekių gamyba, o maisto produktų pirkimai iš užsienio didėja.
Rusijos ekonomikos krizė labiausiai jaučiama regionų lygmeniu. Nepaisant centralizuotų statistinių duomenų, rodančių bent jau tam tikrą bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą, šie apibendrinti duomenys slepia gilų disbalansą tarp Rusijos regionų.
Dauguma Rusijos regionų, 67 iš oficialių 89, 2025 m. pirmąjį pusmetį patyrė didelį biudžeto deficitą. Maskvos valstybinio universiteto ekonomistė Natalija Zubarevič teigia, kad Rusijos ekonomikos hipercentralizacija skatina regionų nelygybę. Remiantis jos duomenimis, per pastaruosius metus tik Maskvos gyventojų pajamos išaugo apie 11 procentų. Šiaurės vakarų ir Sibiro regionuose pajamos padidėjo ne daugiau kaip 2 proc. Trečius metus iš eilės mažėja federalinio centro pervedimai regionams, todėl regionų skirtumai didėja.
Tuo pačiu metu Maskva toliau eksploatuoja regionų gamtinius išteklius ir centralizuoja pelną. Igoris Lipsitsas, buvęs Aukštosios ekonomikos mokyklos lektorius, kuris gyvena Lietuvoje po to, kai Kremlius uždraudė jo knygas, teigia, kad „Maskva pradėjo karą, bet už tai sumokės Tatarstanas“. Tatarstano naftos eksportas į Europą praktiškai nutrūko, o Rusijos prezidento Vladimiro Putino karas su Ukraina dabar verčia regioną gaminti „Shahed/Geran“ (Геранъ, Geranium) puolamuosius dronus.
Rugsėjo mėnesį seniausia Rusijos kredito reitingų agentūra „Expert Rating Agency“ paskelbė bendrai „optimistišką“ regionų biudžetų stebėjimo ataskaitą. Tačiau nepriklausomi žiniasklaidos šaltiniai pateiktuose skaičiuose matė visiškai kitokį vaizdą – daugiau nei pusė Rusijos regionų patyrė pramonės nuosmukį.
Kai kuriose respublikose ir srityse ekonomikos nuosmukis yra staigus – per pirmuosius šešis 2025 m. mėnesius pajamų mokesčio pajamos, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais, sumažėjo 53,9 proc. Komi Respublikoje ir 33,3 proc. Čeliabinsko srityje, dviejuose didžiuosiuose pramonės centruose.
Pelnas iš gamtinių išteklių eksporto, kuris yra pagrindinis Rusijos pajamų šaltinis bent jau nuo 1970-ųjų, smarkiai mažėja. Šis mažėjimas nėra susijęs vien tik su Europos sankcijomis. Kremliaus „strateginė partnerystė“ su Kinijos Liaudies Respublika (KLR) nesumažino konkurencijos eksporto rinkoje.
Pavyzdžiui, KLR anglis yra pigesnė už rusišką, todėl anglimi turtingas Rusijos Kuzbaso/Kuznecko baseinas turėtų nustatyti kainas, mažesnes už savikainą, kad galėtų eksportuoti į KLR.
Rusijos Karelijos Respublika anksčiau siuntė medienos traukinius į kaimyninę Suomiją, bet ES sankcijos tai sustabdė. KLR domisi Rusijos mediena, tačiau transportavimo per milžinišką Eurazijos erdvę išlaidos daro Karelijos medienos kainas „aukso vertės“.
Rusijos regionai, besiribojantys su Europos Sąjunga, įskaitant Karelijos Respubliką, Kaliningrado, Leningrado ir Pskovo sritis, tradiciškai vykdė pasienio prekybą su Europos šalimis ir plėtojo abipusį turizmą. Karas panaikino šias galimybes. Dabar, vietoj to, kad plėtotų savo unikalius ekonominius pranašumus,
Kremlius verčia šiuos regionus militarizuoti savo ekonomiką, kad būtų galima finansuoti Putino karą su Ukraina, kuris neduoda naudos vietos biudžetams. Rusijos regionai negali atsisakyti karo orientuotos ekonomikos.
Pramonė yra taip įsitraukusi į karinę gamybą, kad staigus jos nutraukimas sukeltų masinį nedarbą ir socialinę krizę. Yra rusų ir ukrainiečių patarlė: skaičiuok viščiukus rudenį. Jei Rusijos ekonominė padėtis artimiausiais mėnesiais ir metais toliau blogės, negalima atmesti galimybės, kad į Europą plūs nauja ekonominių, o ne politinių priežasčių verčiamų pabėgėlių iš Rusijos banga.
Vadim Shtepa, Eurasia Daily Monitor
