Šiuolaikiniai vaikai ir paaugliai dažnai atsiduria kritikos centre. Jie kaltinami silpnumu, emociniu nestabilumu, priklausomybe nuo ekranų. O kai viešojoje erdvėje išgirstama apie kokį nors nepilnamečių padarytą nusižengimą, prieinama net iki absurdiškų pareiškimų, kad paauglių nusikalstamumas – išskirtinė šių laikų visuomenės yda.
Neretai tenka girdėti frazes: „tėvai nebesusitvarko“, „valstybė nepadeda“, „ankstesnės kartos buvo stipresnės“. Tačiau ar tikrai dabartinė karta yra silpnesnė, o gal net labiau linkusi nusikalsti ir nepaisyti moralės normų?
Narkotikai, depresija ir jaunimo elgesio krizė
Viena vertus, problemų tikrai yra. Statistikos departamentas, psichikos sveikatos centrai ir mokyklų bendruomenės sutaria: pastaraisiais metais auga psichikos sveikatos sutrikimų, depresijos ir savižudybių skaičius tarp jaunimo. Vis dažniau išgirstame apie narkotikų vartojimą mokyklose, nevaldomą elgesį, patyčias internete ar net smurtą šeimose.
Tėvai, pedagogai ir specialistai dažnai jaučiasi bejėgiai. Tradicinės priemonės – kaip „pašnekėti su vaiku“ ar „taisyti elgesį per pažymius“ – dažnai nebepakankamos. Valstybė, nors deklaruoja rūpestį vaikų gerove, vis dar neturi efektyvių prevencinių sistemų, o pačios savivaldybės stokoja išteklių.
Kur stringa sistema?
Dabartinė vaiko teisių ir socialinės pagalbos sistema dažnai orientuota į reagavimą po įvykio – kai jau įvykdytas pažeidimas ar padarytas nusikaltimas. Tuo tarpu prevencija lieka nuošalyje. Tėvai dažnai neturi kur kreiptis, kai mato, kad jų vaikas pradeda elgtis destruktyviai, bet dar nėra „nusikaltėlis“. Psichologų trūksta, o eilės pas specialistus – mėnesiais ilgos.
Daugelyje Vakarų šalių jau seniai veikia sukarintos arba disciplinos principais paremtos stovyklos, specializuoti centrai rizikos grupės vaikams, intensyvi psichologinė pagalba šeimoms. Lietuvoje tokios iniciatyvos fragmentiškos ir neturi stabilaus finansavimo. Trūksta ir tarpžinybinio bendradarbiavimo tarp mokyklų, socialinių tarnybų ir policijos.
Ką reikėtų daryti?
Ekspertai siūlo kompleksines priemones, kurios apimtų:
- Sukarintas arba disciplinos stovyklas vaikams, turintiems elgesio problemų, kuriose būtų derinamas fizinis aktyvumas, psichologinis palaikymas ir socialinių įgūdžių lavinimas;
- Specializuotus centrus, į kuriuos vaikai būtų nukreipiami dar iki nusikalstamos veikos – kai jau aiškiai matomos grėsmės;
- Valstybės finansuojamą nemokamą psichologinę pagalbą visoms šeimoms, nepriklausomai nuo jų socialinio statuso;
- Mokymus tėvams, kaip elgtis su vaikų emociniais iššūkiais, priklausomybėmis ir socialinių tinklų poveikiu;
- Prevencines programas mokyklose, orientuotas ne į moralizavimą, bet į realių įgūdžių lavinimą: streso valdymą, empatiją, kritinį mąstymą.
Nustokime romantizuoti praeitį
Vis dėlto grįžkime prie esminio klausimo: ar ši karta tikrai yra „prastesnė“? Remiantis sociologų, psichologų ir net istorikų analize – ne. Ši karta tiesiog susiduria su kitokiais iššūkiais nei jų tėvai: nuolatinis informacijos srautas, socialinių tinklų spaudimas, karo ir pandemijų fone augantis neužtikrintumas.
Pavyzdžiui, patyčios tarp vaikų ir paauglių egzistavo visada – tiesiog dabar jos iš daugiabučių kiemų persikelia į socialinius tinklus. Esmė nepasikeitė, pasikeitė tik patyčių „įrankiai“. O kalbos, kad dabartiniais laikais išaugo nepilnamečių nusikalstamumas, – visiškai nepagrįstos. 90-ųjų kartai tai gali sukelti tik šypseną – juk puikiai prisimename laikus, kai egzistavo tikras gatvės nusikalstamumas. Dabar tokio jau ir su žiburiu nerasi – ačiū Dievui.
Ankstesnės kartos buvo mokomos emocijas slėpti, o ne kalbėti apie jas. Dabartiniai vaikai ir paaugliai skatinami kalbėti, išreikšti save – tačiau tam dažnai trūksta struktūros ir palaikymo. Tai nereiškia, kad jie silpnesni – jie tiesiog kitokie.
Kaip teigia psichikos sveikatos specialistas dr. Carl Nassar: „Ankstesnės kartos buvo mokomos slopinti emocijas, o šiuolaikinės – jas išreikšti. Vyresniems tai gali atrodyti kaip silpnumas, nors iš tiesų tai – drąsa būti savimi.“
Ne silpnesni, o kitokie
Laikas nustoti lyginti kartas. Kiekviena jų susiduria su sava realybe. Dabartiniai jaunuoliai nėra blogesni ar silpnesni – jie tiesiog gyvena pasaulyje, kuriame informacija, krizės ir spaudimas juos pasiekia greičiau nei bet kada anksčiau.
Tad vietoj to, kad teistume, geriau supraskime, palaikykime ir kurkime sistemas, kurios padėtų jiems augti stipresniems – ne grįžtant į praeitį, o žvelgiant į ateitį. Nes dejuodami, kad šiuolaikiniai vaikai yra „blogesni“, iš tiesų tik užsimerkiame ir nusimetame atsakomybę, vietoj to, kad efektyviai spręstume problemas. O problemą galima išspręsti tik ją pažinus. Ir kai ją pažinsime, gali paaiškėti, kad dalis jos visai nėra tokia baisi, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo.
