Vyriausybė trečiadienį išplėtė Jonavos rajone, Rukloje, esantį Gaižiūnų poligoną. Ministrų kabinetas pritarė Krašto apsaugos ministerijos (KAM) teikimui, kuriuo poligone esančią valstybinę miško žemę pavertė kitomis naudmenomis.
Reikia daugiau poligonų
Pasak KAM, Gaižiūnų karinio poligono žemės sklype numatoma „amunicijos sandėlių saugumui užtikrinti reikalingos infrastruktūros objektų statyba, sprogdinimo aikštelės saugos zonos sutvarkymas“, todėl kitomis naudmenimis paversti būtina 14 hektarų miško žemės ploto minėtame sklype.
Miškų valstybės kadastro duomenimis, iš viso Gaižiūnų poligone yra 897,8 hektaro miško žemės ploto.
Čia negali vykti intensyvus kovinis rengimas, pastatų, inžinerinės infrastruktūros statyba, kelių sunkiasvorei karinei technikai tiesimas.
Gaižiūnų ir Pabradės poligonų plėtra Seimo yra pripažinta ypatingos valstybinės svarbos projektu.
Be dviejų Lietuvoje esančių poligonų plėtros, planuojama įrengti ir trečiąjį – Rūdninkų – karinį poligoną Šalčininkų rajone.
Gaižiūnų – Ruklos istorijos priminimas
Gaižiūnų kaimas karinės Lietuvos istorijos prasme yra tik simboliškai pasirinktas orientyras. Pirmą kartą pats kaimas, kaip primena Vikpedija,paminėtas 1604 m.
Sovietų laikais karinė bazė, su poligonu, savarankišku aerodromu ir kita infrastruktūra driėkėsi per dabartinius Kauno, Jonavos, Kaišiarodių rajonus.
Pagal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos–SSRS sutartį lapkričio mėn. viduryje Gaižiūnuose įsikūrė okupacinė Raudonoji armija. 1940 m. birželio 13 d., dar iki ultimatumo Lietuvai, ties Gaižiūnais buvo išmesti 7 desantininkai (NKVD diversantai), faktiškai pirmieji sovietų okupantai.
Nuo XX a. iki XXI a. pradžios oficialiai buvo Gaižiūnų geležinkelio stoties gyvenvietė, kurioje gyveno daugiau žmonių nei Gaižiūnų kaime. Tačiau 2015 m. gegužės 27 d. geležinkelio stoties gyvenvietė buvo prijungta prie šio kaimo ir prarado gyvenvietės statusą.
Vieno į sovietinį desantą kitados rekrūtuoto lietuvio pasakojimas: “Mokomoji divizija buvo viena visai Sąjungai – Gaižiūnų. O kovinių buvo šešios: Lietuvoje – Kauno, Gudijoje – Vitebsko (taigi jau dvi buvusioje LDK teritorijoje; kartu su mokomąja būtų trys – pašnekovas šypsosi, aut. past.), Ukrainoje (buvusioje Rumunijos teritorijoje tarp Dniestro ir Dunojaus) – Bolgrado, Rusijoje – Pskovo, Azerbaidžane – Kirovobado (dab. Giandža) ir Uzbekijoje – Ferganos. Taigi iš viso buvo septynios oro desanto divizijos. Dar buvo oro desanto pajėgų karininkų rengimo mokykla Riazanėje ir kažkokie padriki pulkai ar batalionai Tolimuosiuose Rytuose, apie kuriuos tiek težinau. Spec. būriai ir diversinės grupės rengėsi taip pat, kaip ir desantininkai, tačiau oro desanto pajėgoms nepriklausė; jie (jos) buvo subordinuoti tiesiogiai Generalinio štabo Vyriausiajai žvalgybos valdybai (GRU),” – bernardinai.lt (2013.09.25).
Atgavus nepriklausomybę tikėtasi, kad tokių plotų karybai nebereikės. Ypač, kai pasitraukė Rusijos armija. Artėjančio karo akivaizdoje imta galvoti kitaip.
BNS, kaunieciams.lt