Užsitęsusi aklavietė karo Ukrainoje apkasuose užleidžia vietą didelio intensyvumo mūšiams, o ši eskalacija akimirksniu sukelia plataus masto tarptautinį pasipiktinimą, kuriame Ukrainos pergalės lūkesčiai maišosi su nerimu dėl Rusijos pralaimėjimo. Dabar jau akivaizdu, kad iniciatyva yra Ukrainos pajėgų pusėje, kurios nuo birželio 5 d. pradėjo žvalgomųjų atakų seriją palei 600 mylių ilgio fronto liniją, primygtinai reikalaudamos visiškai nutylėti informaciją apie jų mastą ir rezultatus.
Rusijos oficialūs pareiškimai, kuriais galima pasitikėti ne daugiau nei daugelio „karo patriotų” tinklaraštininkų pranešimais, skelbia, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos apmokytų ukrainiečių brigadų plataus masto puolimas buvo atremtas. Teigiama, kad prarasti tankai „Leopard-2″, o tai iš esmės reiškia, kad Rusijos gynybai stiprinti skiriami dideli rezervai. Rusijos kariniai pastiprinimai neišvengiamai susiduria su Ukrainos didelio tikslumo artilerijos ir raketų smūgiais, todėl vykstančių mūšių balansas gali staiga ir galbūt net lemtingai pasikeisti.
Vienas iš šokiruojančių įvykių šiame Ukrainos „kontrpuolime” buvo Kachovkos užtvankos pralaužimas ankstyvą birželio 6 d. rytą, sukėlęs katastrofišką potvynį Chersono srityje. Maskva iš karto apkaltino Kijevą, kad šią nelaimę sukėlė artilerijos pabūklai. Tačiau, net ir vertinant griežtai kariniu ir strateginiu požiūriu, ši versija neatitinka tikrovės, nes Ukrainos pajėgos atkakliai kovojo dėl kelių Dniepro upės salų kontrolės, siekdamos paversti jas priešakinėmis prieigomis galimam antriniam puolimui.
Rusijos pajėgos greitai pasitraukė iš gynybinių pozicijų palei upę, kad atremtų ukrainiečių atakas Tokmako ir Melitopolio kryptimis. Negalima atmesti savaiminės 66 metų senumo užtvankos, kuri nebuvo tinkamai prižiūrima, griūties galimybės, nors Rusijos veiklos požymiai rodo priešingai, o jos sutapatinimas su Ukrainos puolimu yra pernelyg patogus. Iš kelių šaltinių gauti seisminiai duomenys rodo sprogimą pagrindiniame hidroelektrinės pastate, kurį kontroliavo Rusijos pajėgos.
Įrodymai gal ir nėra visiškai įtikinami, tačiau visiškai tikėtina prielaida, kad Rusijos pajėgos sukėlė sprogimą, siekdamos sužlugdyti Ukrainos planus prasiveržti keliuose svarbiausiuose pažeidžiamuose taškuose. Strateginiai laimėjimai gali atrodyti menki, palyginti su milžiniška ekologine žala teritorijoms, kurias Maskva teigia „konstituciškai” esant Rusijos Federacijos dalimi.
Tačiau Rusijos aukščiausiosios vadovybės kaštų ir naudos skaičiavimuose dar vienas nusikaltimas prieš žmoniją ir aplinką yra daug mažiau svarbus nei demonstruojamas ryžtas (net jei jis dangstomas neigimais) imtis kraštutinių priemonių, kad būtų išvengta pralaimėjimo.
Kremlius tikriausiai žino istorinį 1941 m. rugpjūčio 18 d. precedentą, kai sovietų vadovybė įsakė susprogdinti Dneproheso užtvanką, siekdama sutrukdyti vokiečių puolimui ir palikti besitraukiančius karius beviltiškoje padėtyje. Per katastrofišką potvynį žuvo tūkstančiai žmonių, tačiau Maskva apkaltino Berlyną šiuo nusikaltimu ir net siekė įtraukti šią bylą į 1945-1946 m. Niurnbergo tribunolo procesą, tačiau nepateikė jokių įrodymų.
Kachovkos užtvankos griūtis sulaukė atgarsio visame pasaulyje. O vienas naujai perrinktas vadovas, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, šioje nelaimėje atrado galimybę iš pradžių susisiekti su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu, o paskui su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Skambučių metu T. Erdoganas pasisakė už tai, kad būtų sudaryta tarptautinė komisija įvykiui ištirti.
Nors ši idėja nesulaukė jokio teigiamo atsakymo, Turkijos prezidentui pavyko išlaikyti savo, kaip pagrindinio tarpininko tarp nesutariančių šalių, įvaizdį. Artimiausias jo tikslas – užtikrinti dar vieną „grūdų sandorio” dėl Ukrainos kukurūzų ir kviečių eksporto jūra pratęsimą, neutralizuojant Maskvos grasinimus jį atšaukti po sprogimo amoniako vamzdyne, kuris neveikia nuo karo pradžios, bet buvo pagrindinis Ankaros vadovaujamų sudėtingų derybų objektas.
Turkijos pastangos užmegzti dialogą paskatino kelias dėmesio siekiančias The Global South šalis pateikti iniciatyvas, kaip nutraukti karą Ukrainoje ir užkirsti kelią Rusijos pralaimėjimui. Indonezijos gynybos ministras Prabowo Subianto nustebino šių metų Šangri-La konferencijos dalyvius pasiūlymu „ginčytinose teritorijose” įkurti demilitarizuotą zoną, kurį Ukraina atitinkamai atmetė. Pietų Afrikos Respublikos prezidentas Cyril Ramaphosa remia Afrikos iniciatyvą, kuri iš esmės atitinka amorfišką Kinijos „taikos plano” modelį, ir taip pat sulaukė Pekino pritarimo.
Apskritai šie migloti pasiūlymai atspindi daugelio pasaulio pietų šalių susirūpinimą dėl naujai įgyto Vakarų solidarumo, kurio esmė – įsipareigojimas užtikrinti Ukrainos pergalę. Todėl daugelis besivystančių šalių yra linkusios palaikyti Rusiją. Vis dėlto Maskva negali pasinaudoti šiomis geros valios (bet iš tikrųjų gana šališkomis) iniciatyvomis. Mat bet koks jos maksimalistinių tikslų sumažinimas reikštų didžiųjų pastangų įtvirtinti Rusijos „didybę” pasaulinėje arenoje pajungiant Ukrainą. fiasko.
Rusijos viešoji nuomoinė gali būti pasirengusi sutikti su kovų nutraukimu kai kurių naujai aneksuotų teritorijų sąskaita, tačiau Kremlius yra įstrigęs išpūstų ambicijų, iliuzijų apie savo karinę galią ir baimės parodyti silpnumą priimant bet kokį kompromisą pinklėse. V. Putinas gali teigti, kad Ukrainos kontrpuolimas yra nesėkmingas, tačiau jis negali paaiškinti, kodėl labai pablogėjo Rusijos vidaus saugumo situacija.
Ilgai žadėto Ukrainos puolimo sėkmė anaiptol nėra garantuota, o kiekvienas išlaisvintos žemės kvadratinis kilometras gali brangiai kainuoti. Vis dėlto šios ryžtingos pastangos gali įrodyti, kad Rusija vis dar pralaimi karą ir nėra pajėgi pakeisti padėties.
Ukraina jau parodė neįtikėtiną atsparumą gindama savo suverenitetą, o dabar rodo atkaklią valią atkurti savo teritorinį vientisumą. Susipainiojusi ir demoralizuota Rusija neturi nė vieno iš šių išteklių, todėl jos gynybinės linijos gali būti staiga pralaužtos, kaip buvo pralaužta Kachovkos užtvanka. Tačiau Vakarai negali tikėtis tokio proveržio ir turi išlaikyti vienybės ir ryžto pagreitį, idant nugalėtų, o ne atgrasytų Kremlių, tapusį pasauline grėsme. Ukraina priklauso nuo šio pagreičio, o jos sėkmė mūšio lauke gali ir turi būti įtvirtinta artėjančiame NATO aukščiausiojo lygio susitikime Vilniuje.
Pavel K. Bayev, Eurasia Daily Monitor