Nors tyčinio bankroto bylose daugiausia dėmesio skiriama įmonės vykdytos veiklos ir sandorių vertinimui, advokatų profesinės bendrijos LAWCORPUS VENSLAUSKAS teisininkas Vilius Vismantas įsitikinęs, kad labai svarbu nepamiršti ir vadovo vaidmens.
Bankrotą pripažinus tyčiniu, šiam gali būti pareikšti kreditorių ieškiniai dėl žalos atlyginimo, taip pat gali būti taikomi ir veiklos apribojimai. Dėl to tokioje situacijoje atsidūrę vadovai turi aktyviai dalyvauti teisminiuose procesuose ir patys rinkti įrodymus, patvirtinančius, kad veikė sąžiningai ir bendrovės bei jos kreditorių naudai. V. Vismantas aptaria kaip tokioje situacijoje vadovo vaidmuo pasireiškia dažniausiai ir kokios galimos pasyvaus vaidmens rizikos.
Bendrovės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jeigu yra nustatoma, kad bendrovės nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo bendrovės valdymo ar sudarytų sandorių žinant (ar turint žinoti), jog jų sudarymas pažeis bendrovės kreditorių teises. Pasak teisininko, tyčinio bankroto nustatymas priklauso nuo to, ar bus nustatytas sąmoningas bendrovės vadovo veikimas ar neveikimas. Net jei nėra aiškaus sąmoningo veikimo ar neveikimo, ar vadovas įsitikinęs, kad jo veiksmai ar neveikimas negalėjo privesti bendrovės prie bankroto, visgi į „sąmoningumo“ vertinimą reikėtų žiūrėti rimtai. Teisininkas pabrėžia, kad tyčinių veiksmų nustatymas yra teisinio vertinimo klausimas ir teismas išvadą, ar buvo tyčiniai veiksmai ar ne, daro įvertinęs visus byloje esančius įrodymus.
„Įmonės vadovo vaidmens reikšmingumą tyčinio bankroto bylose didina ir tai, jog nuo 2020 m. teismams taikomas teisinis reikalavimas pripažinus įmonės nemokumą tyčiniu kartu nustatyti, kuris asmuo ar asmenys sukėlė tyčinį bankrotą“, – atkreipia dėmesį teisininkas.
Pataria vadovams tyčinio bankroto bylose išlikti proaktyviais
Tyčinio bankroto bylose teismui nustačius, kad tam tikri vadovo veiksmai ar neveikimas yra pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, laikoma, jog tuo pačiu yra nustatyti vadovo neteisėti veiksmai bei kaltė. Jeigu vadovo neteisėti veiksmai, sukėlę tyčinį bankrotą, bus nustatyti, bendrovės kreditoriams kitose bylose reikalaujant iš vadovo žalos atlyginimo nebereikės įrodinėti jo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Be to, tokiu atveju ir pats bendrovės vadovas nebeturės galimybės tokių neteisėtų veiksmų kvestionuoti. Nors kreditoriai gali reikalauti vadovo atlyginti žalą ir nesant nustatyto tyčinio bankroto, visgi pripažinus vadovą atsakingu už tyčinį bankrotą, vėliau įrodyti nekaltumą gali būti sudėtinga ar net dažnu atveju praktiškai neįmanoma.
Teismai ne kartą savo praktikoje yra nurodę, kad esant konstatuotam tyčiniam bankrotui kreditoriai po bendrovės likvidavimo gali reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo įmonės vadovo, jeigu jų reikalavimai nebuvo pilnai patenkinti. Tokiais atvejais kreditoriai net neturi pareigos įrodyti jokių konkrečių nesąžiningų vadovo veiksmų konkretaus kreditoriaus atžvilgu, – pakanka konstatavimo, kad vadovas yra atsakingas už tyčinio bankroto sukėlimą. Tuo tarpu vadovai, pripažinti atsakingais už bankrotą, tokiose bylose turi pareigą įrodyti, kad kreditorių reikalavimai būtų atsiradę ir be tyčinio bankroto.
„Ši našta tenka atsakingiems vadovams, nes laikomasi pozicijos, kad jiems geriausiai žinoma apie įmonės veiklą ir jos finansinę padėtį. Tačiau praktikoje vadovų (ypač buvusių) įrodinėjimo galimybės yra itin apsunkintos. Dažniausiai buvę vadovai neturi prieigos prie bendrovės dokumentų (dėl griežtų konfidencialumo reikalavimų ar pan.). Be to, praėjus kuriam laikui gali būti sunku prisiminti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Dėl ko šioje vietoje vadovai ar jų atstovai turi būti proaktyvūs“, – pabrėžia V. Vismantas.
Nors tyčinio bankroto bylose vyrauja viešasis interesas ir teismas turi imtis aktyvaus vaidmens, visgi ir tyčinio bankroto byla nagrinėjama tik pagal byloje esančius įrodymus (net ir gautus teismo iniciatyva). Todėl net jei įmonės vadovas yra įsitikinęs, kad jo veiksmai nelėmė įmonės bankroto, jis vis tiek turėtų rūpintis jo tyčinius veiksmus paneigiančių įrodymų pateikimu. Jei to padaryti negali, jis turėtų prašyti teismo tokius įrodymus išreikalauti. Kartais pareiškimuose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu gali būti neminimi jokie veiksmai ar neveikimas konkretaus vadovo atžvilgiu, kas gali sudaryti klaidingą įspūdį, jog to konkretaus vadovo neteisėtų veiksmų teismas neturėtų įžvelgti. Tačiau teismas turi teisę nagrinėti pareiškime nenurodytas, bet bylai reikšmingas aplinkybes, nustatyti tyčinio bankroto požymius, kurie net nenurodyti pareiškime, taip sukeliant konkrečiam vadovui neigiamas pasekmes, kurių nesitikėjo.
Gali laukti ne tik finansinės pasekmės, bet ir baudžiamoji atsakomybė
Anot teisininko, net jei vadovas įsitikinęs, kad pripažintas atsakingu už tyčinį bankrotą nesusidurs su didelėmis finansinėmis pasekmėmis dėl nedidelio įmonės kreditorių skaičiaus ar mažos finansinių reikalavimų sumos, jis procese neturėtų likti pasyvus. Tyčinis bankrotas neretai sukelia ir kitas rimtas teisines pasekmes.
„Pavyzdžiui, teismas gali apriboti vadovo galimybę nuo 1 iki 5 metų eiti vadovaujančias pareigas. Tai gali lemti vadovo atleidimą iš einamų pareigų arba kitus laikinus veiklos apribojimus. Be to, gali būti taikoma ir baudžiamoji atsakomybė: už nusikalstamą bankrotą gresia laisvės atėmimas iki 3 metų, o esant labai didelei žalai – iki 7 metų“, – pasakoja teisininkas.
LAWCORPUS VENSLAUSKAS atstovas pabrėžia, kad net ir turėdami vis labiau populiarėjantį vadovų civilinės atsakomybės draudimą, vadovai neturėtų jaustis visiškai saugūs vykstant tyčinio bankroto bylai. Tyčiniai veiksmai paprastai neįtraukiami į draudimo apimtį, o esant nusikalstamam bankrotui (baudžiamajai atsakomybei) net ir dalinės draudimo išmokos nereikėtų tikėtis.
„Kad pasyvus vaidmuo tyčinio bankroto byloje gali sukelti didelius sunkumus rodo ir tai, kad bendrovės vadovo, atsakingo už tyčinį bankrotą, atsakomybė nėra ribojama. Tai reiškia, kad jei likviduojant įmonę jos turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriais, vadovui gali tekti asmeniškai padengti visą likusią žalą“, – perspėja teisininkas Vilius Vismantas.
