Paskelbus numatomą „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ programą ekspertai ir šiaip skaitytojai dalinasi įspūdžiais ir kritinėmis pastabomis bei dvejonėmis. Pirmą jų dalį jau skelbėme. Vieniems buvo per daug „Fluxus“, kitiems per mažai Kauno istorijos ir krepšinio. Diskusiją tai tik pakaitino. Kadangi projektas svarbus ne tik Kaunui ir Kauno rajonui, bet ir visai Lietuvai, įsitraukia net ir užsienyje gyveną lietuviai.
Meniu per didelis?
Kauno pristatyta kultūros sostinės programa, buvusio kultūros viceministro, rašytojo ir televizijos laidų kūrėjo Donato Valančiausko nuomone iš tiesų labai plati ir ambicinga. „Jei teisingai suskaičiavau,- numatyta bene 600 renginių. Dabar, matyt, ne laikas svarstyti, kurie jų bus iš tiesų įdomūs, prasmingi, gal net turintys išliekamąją vertę (ilgai trunkantys malonūs prisiminimai, mano galva, taip pat išliekamosios vertės matas), o kurie prabėgs nepastebėti arba, dar blogiau, suerzins publiką. Spręsti ir vertinti bus galima tik projektui pasibaigus,“ – teigė kultūrininkas.
Tačiau, anot D. Valančiausko, jau dabar kirba išdavikė mintis, kad nuo tokios renginių gausos apsvaigusi Kauno publika ilgam nusisuks nuo menų ir kultūros, juk būtent kauniečiai bus (turėtų būti, nes visokie virusai nepaisydami valdininkų ir farmacininkų pastangų niekaip nepalieka mūsų) pagrindiniai parodų, koncertų, spektaklių lankytojai. O dabar pabandykime užsimerkti ir minutėlę pasvajoti, kad per artimiausius metus mums teks 600 kartų valgyti ikrus. Tegu ir skirtingai patiektus… . Ir išvis – ar daugiau galimybių skaniai pavalgyti ten, kur meniu apsiriboja keliolika patiekalų, ar ten, kur jų 600?,“ – retoriškai klausia pašnekovas.
Pasak D. Valančiausko, nėra nieko keisto, kad programoje tiek daug dėmesio skiriama „Fluxus“ meno judėjimo krypčiai. „Reikia juk prisiminti faktą, kad vienas šio judėjimo pradininkų Jurgis Mačiūnas kilęs kaip tik iš Kauno. Iš čia jis kartu su tėvais, kaip atsimename, 1944 metais pasitraukė į Vokietiją. Vėliau į Ameriką. Tai juk jis 1960 m. kartu su Almiu Šalčiu Niujorke, Madison Aveniu Nr. 925, atidarė galeriją AG (pavadintą pagal pirmąsias savininkų vardų raides). Čia buvo numatyta rengti paskaitas, veiksmo koncertus, rodyti nekomercinius, poetinius, eksperimentinius kino filmus. AG galerijoje ir užgimė „Fluxus“ judėjimas. Ar jis neužgoš kitų Kaunui ir visai Lietuvai (juk ir Lietuvai tai įvykis) svarbių kultūrinių krypčių, istorinių ir paveldo aspektų? Matysime. Kai vinegreto katilas toks didelis – gali nutikti visaip,“ – aiškino ekspertas.
Kauno raj. neseniai įsikūrusi literatūros mokytoja Vaida Venskutonytė taip pat atkreipia dėmesį į didelę numatomų renginių gausą. „Permečiau programą akimis. Primena knygų mugę – visko tiesiog labai daug. Jungia skirtingus menus ir įtraukia bendruomenes. Labai aiškios nuomonės apie tai neturiu. Reiktų gilintis į kiekvieną renginį. „Fluxus“ meno pakraipa man tinka. O ko dar trūksta ar ko per daug atspindint Kauno istoriją, Kauno specifiką ir mentalitetą – reiktų gal klausti senesnių kauniečių.“ – sakė ji portalui „kauniečiams.lt“.
Svarbu, kad nebūtų išvogta
Savo nuomonę nevengia pareikšti ir užsienio lietuviai. Ankaroje gyvenantis muzikas Rytis Kamičaitis sako, kad projektai surašyti gražiai, bet reiks žiūrėti, kaip viskas veiks praktikoje. „Taip, formaliai viskas puiku. Klausimas ar turinys bus kokybiškas. Negaliu spręsti pagal aprašymus. Žinoma, lauk lauk visus DJ show ir fejerverkus, jei tokių planuojama. Pameni, kaip Vilniuje iššvaistė didžiulius pinigus šiems profanatoriams.“ – rašė jis redakcijai.
Kaip pabrėžia ketvirtos kartos kaunietis, žurnalistas Gediminas Stanišauskas, svarbu, kad „Fluxus“ programa Kaune netaptų lėšų įsisavinimo įrankiu. „Ji neturėtų būti įgyvendinta, prisidengiant kultūriniu modernumu ir tik tos programos įgyvendintojams įsivaizduojamomis vizijomis, kurių niekas po metų neprisimintų. Kultūros sostinės statusas įpareigoja Kauną pirmiausiai parodyti, atskleisti, priminti savo tapatybę. Jei pažvelgtume į istoriją, tai Kaune laikas visad juda ir judėjo savita kryptimi, o miestas, mano asmenine nuomone, gyviausias ir patraukliausias buvo tarpukariu,“ – aiškino pašnekovas.
G. Stanišausko nuomone, čia ir turėtų būti sudėti akcentai, kurie kauniečiams taip pat be galo svarbu ir aplink save sukuria to savito miesto aurą.
„Blogai, kad į užmarštį nugrimzdo visa restoranų, užeigų kultūra, juose lankydavęsi žmonės, vėliau tapę mums visiems žinomais, bet dabar retai sutinkami. Kartu džiaugiuosi, kad miestas pastaruosius kelerius metus jau pasikeitė į gerąją pusę, jis atsivėrė svečiams, atsivėrė net ir tiems patiems kauniečiams.
Skirtingai nuo laikų, kai buvo tik perdažomi dviračių takai, šiandien miestas ūžia nuo statybų, atnaujinimų bumo ir tu matai, kaip jis kasdien gražėja. O pabrėžti ir parodyti mes tikrai turime ką, pradedant Senamiesčiu, Žaliakalniu, abiem funikulieriais, abiejų upių santaka, galiausiai, Kauno tvirtove ir jai priklausančiais fortais su įtvirtinimais. Jei norime sukurti šventę, reikėtų rasti aukso vidurį tarp modernumo ir savo tapatybės,“ – įspūdžiais dalinosi žurnalistas.
Išties įdomu ar labai optimistinė visų metų šventės koncepcija atlaikys pandeminius iššūkius ir kitas politines krizes.
Redakcija kviečia visus pareikšti savo nuomones ir pastabas dėl numatomos šventės akcentų.
Autorius Tomas Čyvas
