Recenzija: Triinu Laan, „Skeleto Jono nutikimai“, iliustravo Marja-Liisa Plats, iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė. Vilnius: „700 eilučių“ (Socialinių inovacijų institutas), 2022, 61 p.
Pirmą kartą sraigėmis aplipusį skeletą, švelniai mojantį kaulėta plaštaka iš ryškiai rožinio fono, pamačiau tarptautinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje 2022 m. pradžioje. Ten dailininkės Marjos-Liisos Plats sukurtas šelmis buvo pasirinktas Estijos nacionaliniam stendui apipavidalinti, o ryškiai rožinė spalva iš tolo traukė akį ir viliojo mugės lankytojus.
„Pasiutiškai drąsu ir stilinga“, – tada pagalvojau ir susimąsčiau, kaip tokią knygą pasitiktų Lietuvos skaitytojų auditorija ir ar imtųsi leisti leidėjai.
Mano didžiulei laimei – tais pačiais metais knyga išvydo pasaulį ir lietuvių kalba! Taigi, leidyklai „700 eilučių“ drąsos užteko ir tai labai džiugina! Matyt, prie sprendimo leisti šią knygą prisidėjo ir nemaža krūvelė jos pelnytų apdovanojimų ar nominacijų: pradedant nuo Estijos nacionalinių, baigiant tarptautiniais. Minėtoje Bolonijos mugėje knygos iliustracijos buvo ne tik atrinktos į prestižine laikoma jos parodą, bet ir jų autorė paskelbta parodos laimėtoja. Tai didelis pasiekimas vaikų literatūros pasaulyje.
Pabraidę po tarptautinius vandenis, sugrįžkime prie simpatiškojo skeleto, vardu Jonas, ir jo istorijos – kuo ji gali būti patraukli, įdomi jauniesiems Lietuvos skaitytojams? O gal ne tik jiems?
Pradėsiu nuo to, kad lietuviškai skeletą Joną prakalbino puiki vertėja Viltarė Urbaitė, susitvarkiusi ir su iššūkiu išversti senąją Verų kalbą, kuria kalba pagrindiniai kūrinio veikėjai senelis ir senelė. Apskritai tekstas skaitosi taip sklandžiai ir lengvai, kad vertėjo buvimas praktiškai nejuntamas, o tai yra pats didžiausias komplimentas.
Stiprus vertimas garantavo šios knygos nominavimą Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus teikiamai Eugenijos Stravinskienės premijai už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams, taip pat – patekimą tarp penkių geriausių verstinių knygų vaikų ir jaunimo kategorijoje Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos organizuojamuose Metų verstinės knygos rinkimuose.
Skeleto Jono istorija paprasta: ilgą laiką buvęs edukacine priemone mokyklos klasėje, skeletas išleidžiamas į užsitarnautą „pensiją“ ir atsiduria senelės ir senelio ūkyje pamiškėje. Čia jis gauna Jono vardą, drabužius ir garbingą vietą lauko virtuvėje.
Būtų viskas tik miela ir paprasta, bet čia prasideda linksmoji istorijos dalis: senelis ir senelė ima jį su savimi, kai dirba darbus, baido juo plėšikus, netyčia išgąsdina kaimynę, kai pasodina Joną ant kaladės šalia prikapotų malkų krūvos, Jonas maudomas kartu su anūkais vonioje (jų pačių prašymu), guli po lova, padėdamas jiems įveikti baubo baimę ir t. t. Senelis ima Joną kartu į pirtį, o po jos padeda šiam daryti sniego angelą, ir netgi planuoja pasiguldyti Joną šalia savęs į karstą ir taip nustebinti ateities archeologus. Tokiu švelniu, subtiliu humoru persmelktas visas kūrinys.
Kadangi Jonas yra nejudrus objektas, negalintis pats atlikti jokio veiksmo ir beveik nekalbantis (nors knygoje ne kartą užsimenama, kaip jis „paguodžia“ senelį ar senelę), jo charakteris kuriamas per senelio ir senelės santykį su juo. Jonui belieka priimti jam nutinkančius dalykus: nuo senelio šventinio švarko iki senelės nulipdytos sniego beždžionės, kurios viduje sėdintis Jonas padeda išlaikyti sniego skulptūros formą. Iš jo stojiškos laikysenos ir gimsta daugelis komiškų situacijų. Jie nulemia kelias kūrinio ypatybes, dėl kurių jis tampa sunkiai pamirštamas.
Pirmoji – visų ir visko priėmimas kaip gyvenimo fakto: senelis ir senelė nekvestionuoja Jono atvykimo ar jo ypatybių, neklausinėja, kodėl jis tapo nebereikalingas, priėmę jį į namus elgiasi su juo kaip su dar vienu šeimyniškiu, šalia vištų, gaidžio, katino ir šuns.
Beje, su visais pastaraisiais irgi elgiamasi kaip su asmenybėmis. Ypač žavingas katino paveikslas: „– Katins. Išroda kap lūšis, ale laika savi Amūra tigru, – sako senelis, pristatydamas kitą padarą. / Lūšį primenantis didelis pasipūtęs katinas sveikindamasis tingiai pakrutina vienos snukio pusės ūsus. / – Jei kadu paklystum, katins visad išves iš miška, – bando kažkaip pagirti katiną senelis, nes jam dėl katino pasipūtimo mažumėlę nesmagu“ (p. 17).
Be to (antroji ypatybė), į visą pasaulį ir jo elementus seneliai žvelgia kaip į gyvus, suasmenintus. Galima net sakyti, yra gamtos garbintojai: štai, mano akimis, pačiame gražiausiame ir lyriškiausiame skyriuje „Jonas klausosi ežero giesmės“ visi išsiruošia klausyti ežero „giesmės“ – vėjo ir ledo sukeltų garsų. Pasiima ir Joną, tempia jį ant rogučių.
O kai keliaujant atgal sutikta kaimynė paklausia, iš kur grįžtantys, senelis atsako: „Iš bažnyčias“ (p. 43). Įrašyčiau šią ištrauką ne tik į estų, bet ir į pasaulinės vaikų literatūros aukso fondą. Ši pasaulį persmelkusi gyvybė lieka jame ir po mirties, tik jau nematomu pavidalu: kūrinio pabaigoje į dausas iškeliavusi senelė nei pranyksta, nei yra kažkur „anapus“: ji lanko senelį su Jonu, rūpinasi juo ir guodžia, tik ne visi supranta, kad ji yra čia pat, šalia. Galima numanyti, toks jų santykis su pasauliu ir supančia aplinka susiformavo iš paprasto ir natūralaus gyvenimo kaime, nuolatinio buvimo gamtoje.
Trečiąja svarbia ypatybe įvardinčiau viską gaubiantį švelnumą, kuris jaučiamas skaitant kūrinį: senelių švelnumą Jonui ir visam juos supančiam pasauliui bei autorės švelnumą savo veikėjams. Švelnumu alsuoja visi senelių namai, juo persmelktas jų tarpusavio santykis, santykis su anūkais, santykis su gyvūnais ir Jonu.
Kai tiek švelnumo ir meilės, net ir mirtis nebeatrodo tokia baisi: senelis paliūdi mirusios senelės, bet neilgai trukęs perkrausto Joną pas save į trobą, prisirenka liepžiedžių, kuriuos visad rinkdavo senelė, užsikaičia arbatos ir mėgaujasi ja kartu su Jonu: „– Liepžiedžių arbata, – sako senelis ir tai skamba kaip burtažodis. Jam atrodo, kad kol bus šitie žodžiai ir kol dar kas nors mokės juos ištarti, viskas bus gerai. / – Liepžiedžių arbata, – pritaria jam Jonas. / – Liepžiedžių arbata, – sako senelė, tyliai susirangiusi Jonui ant kelių“ (p. 56). Po šios citatos norisi tiesiog pamiršti visas profesionalios skaitytojos įžvalgas ir pasiduoti užplūdusio švelnumo bangai – emocijai, kuri lydi šios knygos skaitymą nuo pirmo puslapio ir lieka dar ilgam užvertus paskutinįjį.
Vienintelis klausimas, kirbantis mąstant apie knygos skaitytojus-vaikus, yra toks: ar šiame nuolatinio veiksmo, kičo, banalybių ir lėkštos dinamikos pilname pasaulyje (vaikų literatūroje to irgi gausu) jiems pavyks išlaikyti dėmesį skaitant tokį ramų kūrinį, kupiną ilgesio, švelnumo, tylos? Neturiu atsakymo į šį klausimą, bet tikiu – skeletas Jonas ir su tuo susitvarkys.
Inga Mitunevičiūtė
Recenzijų ciklas „Pastebėtos knygos“ yra Kultūros ministerijos „Skaitymo skatinimo 2022–2024 metų veiksmų plano“ dalis, įgyvendinama kartu su Lietuvos nacionaline biblioteka.
