Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis NEW BALTIC DANCE grįžta į didžiąją Nacionalinio dramos teatro salę, kur balandžio 23 d. festivalį atidarys jungtinė Ispanijos ir Italijos trupė „Kor’sia“. Trupei vadovaujantys choreografai Mattia Russo ir Antonio de Rosa žiūrovus pakvies leistis į kelionę po intensyvų šiuolaikinį pasaulį, kuriame vis sunkiau rasti laiko sustoti ir susimąstyti – kokią įtaką mūsų veiksmai daro žmonijai bei gamtai. Scenoje devynių šokėjų trupė, kurioje šoka ir lietuvis Dovydas Strimaitis, sukurs efektingą šokio reginį – netrūks kūno kalbos, intensyvaus judesio, garso ir įspūdingų vizualinių efektų.
Prieš festivalio atidarymo spektaklį Lietuvos kūrėjams bus tradiciškai įteiktos Lietuvos šiuolaikinio šokio asociacijos premijos, taip pat žiūrovų laukia staigmenos – pasirodymus sukurs Kauno šokio teatras „Aura” bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Šokio ir judesio katedros studentai.
Su choreografais Mattia Russo ir Antonio de Rosa kalbėjosi Aistė Audickaitė.
Spektaklis „Mont Ventoux“ yra įkvėptas 1336 m. Francesco Petrarcos parašyto teksto „Kopimas į Ventu kalną“. Kaip jus pasiekė šis tekstas ir kodėl kilo idėja pagal jį sukurti spektaklį?
Antonio de Rosa: Kai galvojome apie naują spektaklį, susiklostė tam tikros aplinkybės. Visų pirma, buvome Liucernos mieste, Šveicarijoje, ir gyvenome namuose, pro kurių langą atsivėrė vaizdas į gražų, sniegu padengtą kalną. Tuo metu taip pat skaičiau Francesco Petrarcos poemą, kurią buvau gavęs dovanų. Supratome, kad jo poemose slypi daugybė dalykų, kuriuos galima sieti su šiuolaikiniu pasauliu – taip ir pradėjome gilintis į jo kūrybą.
Mattia Russo: Kurdami „Kor’sia“ spektaklius, mes visada semiamės įkvėpimo iš įvairių sričių – „Mont Ventoux“ atveju įkvėpimas atėjo iš literatūros. Viename iš savo tekstų Francesco Petrarca aprašo kopimą į kalną, kuris jam simbolizuoja artumą gamtai ir galimybę pažvelgti į pasaulį iš aukštai. Kalbėdamiesi su Antonio, priėjome išvadą, kad šių laikų žmogus yra praradęs ryšį su gamta, todėl nusprendėme sukurti spektaklį, kuriame kalbėtume apie tai. Norėjome kalbėti apie tvarumą – temą, kuri, mūsų nuomone, šiandien, kai išgyvename klimato pokyčius, yra ypač svarbi. Tikime, kad tvarumas prasideda nuo mūsų pačių – nuo mažų dalykų, tarsi kopimo į kalną: žingsnis po žingsnio, kol galiausiai pasiekiame akimirką, kai galime apmąstyti, kas padaryta.
Kodėl Jums svarbi tvarumo tema?
Mattia Russo: Tikime, kad jei gyvename ir einame per šį pasaulį, turime palikti kažką gero ateities kartoms. Ir nors negalime pakeisti pasaulio, turime stiprų įrankį – kūną ir šokį. Per juos galime paskatinti publiką susimąstyti ir galbūt taip prisidėti prie teigiamų pokyčių.
Antonio de Rosa: Kūrybos procese daug kalbame apie laikinumą. Galvodami apie šiuolaikinį pasaulį – nuolatinį siautulį, skubėjimą, poreikį viską pasiekti, kuris kartais veda net iki smurto – matome, kad tai pasaulis, kurį kuriame visi kartu. Šią įtampą norėjome atspindėti savo kūrinyje.
Pavyzdžiui, pirmojoje jo dalyje žiūrovai matys šokėjus, kurie nenutrūkstamai ir intensyviai šoka 25 minutes. Tuo metu už jų nugarų kiti šokėjai atlieka kitokią choreografiją – nuolat juda ir keičia pozicijas. Tokiu sprendimu norėjome atskleisti pasaulio laikinumą ir žiaurumą – judėjimą viena kryptimi, be sustojimo, nieko nematant šalia ir aplink. Tokį mes matome pasaulį, kuriame gyvename.
Kokias temas atspindi kitos spektaklio dalys?
Mattia Russo: Pati spektaklio pradžia parodo visuomenės kūrimosi momentą, ją mes vadiname „ola”. Šią dalį inspiravo Platonos olos alegorija, o kartu tai mūsų pačių vizija apie visuomenės kūrimąsi. Viskas prasideda nuo grupės, kuri palaipsniui pradeda komunikuoti tarpusavyje.
Antonio de Rosa: Paskutinę dalį sukūrėme remdamiesi mintimi, kad Francesco Petrarca – tarsi Renesanso pirmtakas, žvelgiant iš istorinės perspektyvos. Taigi laikinai žaidėme su autentišku Renesanso šokiu, jį transformavome: pakeitėme rankų judesius, ritmą, tačiau palikome originalų žingsnį ir kojų padėtį. Tai tarsi atsisakymas šiuolaikinio požiūrio – grįžimas į Renesansą.
Mattia Russo: Paskutinėje dalyje, po chaotiško kopimo į kalną, pasiekiame akimirką, kai visi esame kartu ir pažvelgiame į pasaulį iš kitos perspektyvos.
Kaip jau minėjote, spektaklis paremtas tekstu, kuris kurtas prieš daug metų. Ko, jūsų manymu, mes galime pasimokyti iš praeities?
Antonio de Rosa: Aš manau, kad kartais mes per dažnai priimame tuos pačius neteisingus sprendimus, kaip ir praeityje. Nemanau, kad praeitis visuomet buvo geresnė už dabartį, bet tikiu, kad turime mokytis iš klaidų. Turime suprasti, kad praeities problemos iš esmės yra tos pačios, kaip ir šiandienos, ir greičiausiai tokios pačios bus ir ateityje. Tad viskas tampa tarsi kvietimu apmąstyti: kas įvyko, ką iš to galime išmokti, ką turėtume keisti, kad būtume geresni ateityje.
Papasakokite plačiau apie „Mont Ventoux“ kūrimo procesą. Spektaklyje šoka 9 šokėjai iš skirtingų valstybių – kaip sekėsi juos suburti?
Antonio de Rosa: Mes kas kartą atliekame ilgą šokėjų atranką, o šiame projekte tam skyrėme ypatingą dėmesį, nes mums reikėjo net 9 šokėjų. Jie prie projekto prisijungė skirtingais būdais: vienus jau pažinojome iš anksčiau kurto spektaklio, kitus atradome per atranką. Mums labai patinka, kai trupę sudaro skirtingų kultūrų ir tautybių žmonės, nes repeticijų metu labai įdomu stebėti, kaip jie skirtingai mąsto ir kuria. Jų įvairovė tampa medžiaga, iš kurios gimsta unikalūs sprendimai.
Mattia Russo: Mūsų darbą su trupe sudarė keli etapai: pirmą mėnesį su dalimi šokėjų praleidome rezidencijoje Watermill Centre Niujorke, antrą mėnesį su kitais – Bassano del Grappa mieste Italijoje, o galiausiai su visais susitikome Madride. Ir tai buvo tikras energijos sprogimas! Wow! Viskas taip natūraliai susijungė ir, manau, tas juntama scenoje. Labai džiugu, kad mums pavyko suburti tokią nuostabią grupę. Kiekvieną kartą, kai keliaujame į gastroles, jaučiamės lyg šeima.
Kaip apibūdintumėte savo kaip choreografų kūrybos stilių? Ar repeticijų metu esate linkę keisti savo pirminę idėją?
Mattia Russo: Mums patinka prieš atvykstant į studiją atlikti išsamų tyrimą. Taip pat, prieš pradėdami dirbti su šokėjais, aptariame idėją su dramaturgu ir scenografu. Todėl jau žinome spektaklio idėją ir struktūrą, tačiau, kai su turima informacija atvykstame į studiją ir matome, kaip idėjos atsiskleidžia veiksme, daug kas po truputį pradeda keistis. Mums patinka klaidos, nes kartais iš kokios nors netikėtos situacijos gimsta kažkas labai gražaus, ir mes tai priimame.
Jūs kartu kuriate jau daug metų ir tikiu, jog vienas kitą pažįstate gerai. Ar tarp jūsų vis dar kartais kyla nesutarimų? Ir jei taip – kaip juos sprendžiate?
Mattia Russo: Esame pažįstami nuo mokyklos laikų, nuo 13-14 metų. Taigi mes kaip broliai – tikrai labai gerai vienas kitą pažįstame. Mūsų darbo būdas, idėjos dažnai būna artimos. Bet, žinoma, kartais turime skirtingų idėjų, nesutariame, ir tai visiškai normalu. Tuomet duodame vienas kitam laiko pamąstyti, dalinamės idėjomis ir padedame vienas kitam. Man atrodo, kad net gerai, jei kartais ir nesutariame – tai leidžia mums augti ir kurti tik tvirčiau. Visada stengiamės rasti bendrą sprendimą ir eiti ta pačia kryptimi.
Kaip manote, kas Jums labiausiai padeda būti stipria komanda?
Antonio de Rosa: Kiekvieną kartą, kai kuriame naują darbą, kūrybos procesas yra visiškai kitoks. Vienos idėjos ateina iš Mattia, kitos – iš manęs. Mes nuolat keičiamės vaidmenimis. Tai tarsi nuolatinis pokalbis. Kai esi vienas choreografas, visą laiką kalbiesi pats su savimi, ir tai taip pat svarbu – mes kiekvienas tą darome. Bet tikras džiaugsmas yra, kai gali dalintis, kalbėtis ir išgirsti kitą žmogų. Tai labai praturtina.
Nuotraukos organizatorių.
