„Adamsų šeimynėlė“ – netikėta, išskirtina premjera Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (toliau – KVMT). Kompozitorius, dainų tekstų autorius, rašytojas, atlikėjas, prodiuseris, Amerikos teatro „Drama Desk“ (2000) apdovanojimo laureatas Andrew Lippa sukūrė muziką ir eiliuotą tekstą; libretą parašė Marshallas Brickmanas, scenaristas, režisierius, bendradarbiaujantis su Woody Allenu, bei rašytojas Rickas Elice’as; ir 2010 m. birželio 8 d. Niujorko Brodvėjaus scenoje miuziklą nutvieskė šviesos. Kas paskatino statyti šį spektaklį Lietuvoje? Kodėl jo, manoma, reikia lietuviškojoje scenoje? Klausimai skatina kalbėtis su premjeros iniciatoriais, autoriais. Viena jų – aktorė, pjesių autorė ir vertėja Viktorija Streiča-Jakštienė, režisuojanti lietuviškąją „Adamsų šeimynėlę“. Pokalbyje skleidžiasi spektaklio kūrybos idėja, sumanymo ypatumai, prasminiai meninės išmonės ir išminties klodai.
„Adamsų šeimynėlė“ KVMT – kaip ir kodėl
Kaip minėta straipsnio įžangoje, premjera regisi išskirtina, kiek netikėta, ypač dėl premjeros datos – vasario 14 d. Įprasčiau tokio pobūdžio spektaklį būtų pamatyti spalio pabaigoje, lapkričio pradžioje – Helovino proga. Tad pasidalykite, kaip ir kodėl „Adamsų šeimynėlė“ atkeliauja į KVMT sceną?
Ne paslaptis, teatras nuolat ieško naujos medžiagos – kažko neįprasto, naujo. Kai pirmą kartą radau šį miuziklą Youtube, buvau šokiruota, kad toks apskritai yra. Bet intuicija kuždėjo, jog reikia imtis būtent jo. Mums pasisekė, kad Prahos muzikinis teatras, su kuriuo bendradarbiaujame, savo repertuare turi šį miuziklą ir mums tarpininkavo derybose dėl autorių teisių. Po dviejų rimtų dramų – „Grafo Monte Kristo“ ir „Karmen“ – repertuare turėjo atsirasti kažkas visiškai kreivo ir keisto.
O Adamsai neturi jokio vampyriškumo – tai turbūt yra labiausiai paplitęs mitas tarp žmonių, kurie niekada nematė serialo ar filmo. Tačiau čia yra labai siaura, plona linija, kurios negalima peržengti, nes anapus prasideda vampyrai, drakulos, raganos, kraujas ir pan. Aš labai akylai stebiu, kad mes liktume savo pusėje – Adamsai yra linksma, rūpesčių neturinti milijonierių šeimynėlė su keistais pomėgiais. Kas tokių neturi? Mums gi mūsų kaimynai, bendradarbiai, draugai irgi kartais atrodo keisti – mes visada norime kritikuoti kitus dėl jų gyvenimo būdo. Mes norime, kad kiti gyventų savo gyvenimą pagal mūsų scenarijų. Tad Adamsai tiesiog yra tie „kiti“ sutirštintom juodom spalvom. Viena pagrindinių minčių miuzikle yra: „Apsakyk, kas yra normalu.“ „Normalumas“, Mirtišės žodžiais, yra tik iliuzija. Aš visiškai jai pritariu.
Taigi mano išreikšta nuostaba klaidinga ir spektaklis visiškai tinka Meilės dienai. Jau įvardijote, bet dar labiau išryškinkite esminius norimus perteikti idėjinius aspektus. Pasidalykite, kokie pasirinkti orientyrai, kuriant išraiškingus personažus?
Tikrai nesutinku, kad šis miuziklas netinka Meilės dienai. Pagrindinė tema miuzikle – meilė, ištikimybė ir sugebėjimas tai išsaugoti ilgalaikiuose santykiuose. Reikia atskirti, kur baigiasi Adamsų makabriškumas ir prasideda bendražmogiškieji dalykai. Adamsai tik savo estetika skiriasi nuo mūsų, etiškai jie yra net aukščiau už mus, nes nebijo nerti į savo tamsiąją pusę ir atrasti ten savo tikrąjį aš. Mano tikslas – kad šis miuziklas taptų terapijos seansu šeimoms. Mums visiems yra ko pasimokyti iš šios keistos šeimynėlės.
Išraiškingi personažai žinomi ir pažįstami Lietuvos žiūrovui, ypač jaunosios kartos, ir tai turėtų žadinti norą pamatyti spektaklį. Kiek atsitraukus nuo aptariamo miuziklo, mąstant abstrahuotai, viena vertus, atpažįstamumas palengvina – iš pradžių veikiausiai yra lengviau, atskleidžiant istoriją, patraukti, įtraukti žiūrovą, nes jis jau yra angažuotas ikiteatrinės patirties. Kita vertus, išankstinis pažinimas yra ir didelis išbandymas – kiek atkurti, kiek perkurti, kiek sekti tuo, kas žinoma, kiek improvizuoti?
Jūs jau beveik atsakėte į klausimą (šypteli – aut. past.). Aš, kaip žiūrovė, pakilus uždangai norėčiau pamatyti tuos savo mylimus personažus, o ne jų improvizacijas. Bet interpretacijos mes vis tiek neišvengsime, nes kiekvienas artistas įneša savo asmeninės pridėtinės vertės.
Sutelkiant dėmesį į „Adamsų šeimynėlę“, A. Lippa kūrė muziką, atitinkančią kiekvieno veikėjo asmenybę, siužeto liniją. „<…> Gomesą Adamsą apibūdina ryškus ispanų flamenko stilius. Maištaujančios Trečiadienės muzikinė kalba artima šiuolaikiniam džiazrokui. Pūlinys svinguoja vodeviliniais kupletais, o įsimylėjęs Mėnesieną dainuoja baladę Mėnesiena ir aš su Claude‘o Debussy Mėnulio šviesos citatomis. Mirtišės Tango de Amor – Astorui Piazzollai nenusileidžiantis šedevras.“[1] Kiek Jūs norite į teatro sceną perkelti kino, televizijos ekranuose regėtus personažus, kiek siekiate sukurti savąją, kitą, gal net visiškai nepriklausomą „Adamsų šeimynėlę“?
Jeigu mes žiūrime į jau sukurtus Adamsus, prisiminkime kokie jie skirtingi – Charleso Addamso nupieštas mažas pliktelėjęs Gomesas visiškai skiriasi nuo Raulio Julijos seksualaus šelmio kino filme. O kokios skirtingos yra Mirtišės – serialo Carolyn Jones ir kino filmo Anjelica Huston. Ta pati Trečiadienė savo įvaizdį, vertą siaubo filmo, gavo tik Christinos Ricci dėka kino filme, o pasak Ch. Addamso, tai – sielvartaujantis, subtilus ir delikatus vaikas.
Todėl repeticijų pradžioje aš visiems artistams pristačiau kiekvieno personažo archetipą pagal Ch. Addamsą, nes visos anksčiau minėtos vaidmenų interpretacijos remiasi juo. Tai yra vaidmens ašis, nuo kurios aš nenorėčiau pabėgti, o jau išraiškos priemonės šias savybes perteikti yra kiekvieno artisto individualus autorinis darbas. Mano užduotis saugoti juos, kad nenubėgtų į lankas.
Vertimo išbandymai
Jūs drauge su operos soliste Kristina Siurbyte vertėte tekstus. Pasidalykite, kaip sekėsi, kiek reikėjo adaptuoti, kiek kalbami dalykai yra bendri, tad pasidavė prasmės raiškai kita kalba?
O, mūsų kūrybiniam duetui, užsimezgusiam nuo „Zigfrydo Vernerio kabareto“, Adamsai – jau ketvirtasis kūdikis. Nors iš tiesų pradžioje atrodė, kad tai bus be galo sudėtinga, nes muzikiniuose tekstuose labai daug amerikietiško humoro ir vietinio konteksto dalykų, nesuprantamų eiliniam lietuviui; tačiau, kaip bebūtų keista, šis turbūt buvo pats lengviausiais iš visų mūsų darbų. Gal dėl nuotaikingos muzikos ir gero humoro užtaiso pačiuose tekstuose. Šį kartą visas vertimo procesas labiau priminė smagų žaidimą nei sunkų darbą.
Kaip teigiate, tai ne pirmasis Jūsų vertimas, tad apibendrintai, taip pat konkrečiai „Adamsų šeimynėlės“ atveju, kaip regite lietuvių kalbą, kiek ji įsiima, persiima ir muzikaliai ištransliuoja, išskamba kita kalba išsakytas prasmes?
Ne paslaptis, lietuvių kalba yra labai sunki, o kai reikia versti būtent angliškus tekstus… Jeigu vienoje muzikinėje frazėje anglų kalba gali tilpti kokie 8–9 žodžiai, tai lietuvių – daugiausiai 3–4. Bet turbūt tuo mane šis procesas ir žavi, kad prilygsta rebuso sprendimui. Kūrybinė matematika. Įsivaizduokite – jums pavyko sutalpinti tuos žodžius į tam tikrą natų kiekį, netgi pavyko gerai surimuoti frazes, bet… staiga nesutampa kirtis su stipriąja takto dalimi ir gali tekti vėl viską pradėti iš naujo.
Konkrečiai Adamsų atveju buvo labai daug besirimuojančių žodžių muzikinės frazės viduryje – ankstesniuose darbuose to nepasitaikydavo. Ir tokių dalykų negali nepaisyti, nes tai sukuria muzikinio kūrinio ir jo teksto žavesį. Apskritai man šio miuziklo muzikinė ir tekstinė chemija atrodo labai stilinga. Tik taip ją galiu apibūdinti.
Versdamos vietinio konteksto pokštus, stengėmės rasti atitikmenis lietuvių kasdienybėje, kad suskambėtų. Juk lietuviui nieko nesako klausimas: „Ar Charlie‘ui Sheenui tinka reabilitacija?“ arba „Mušk tritaškį kaip Babe‘as Ruthas.“
Teatro realybė šiandien
Kalbantis su aktore, režisiere privalu klausti apie teatrą, kaip jo esatis skleidžiasi ir atsispindi santykyje su žiūrovu. Taigi kaip Jūs regite KVMT žiūrovą? Ko jis nori ir ką gali, geba pasiimti iš muzikinio teatro meno?
Mūsų spektaklių lankomumas – vienas didžiausių Lietuvoje. Pastaruoju metu teatras pritraukia labai daug jaunesnės kartos žiūrovų, netgi dažnai matome „netipinių“ teatro žiūrovų. Bet, manau, kad kiekvienas pastatymas turi savo publiką, taip pat ir žanras. Pavyzdžiui, „Grafas Monte Kristas“ – labai vyriškas spektaklis. Finale salėje verkia didžioji dalis vyrų, kuriems žmonos padavinėja nosinaites. Tokio fenomeno anksčiau nesu mačiusi.
Kiek, Jūsų nuomone, patyrimu, teatras atitinka, patenkina, turi atitikti poreikius? O gal turi būti visada bent žingsnį toliau, aukščiau, kad tobulėtų pats ir augintų žiūrovą?
Jeigu kalbame ne konkrečiai apie mūsų teatrą, o apie teatro reiškinį, man šiandien labai neramu. Nemanau, kad ši meno forma kažkada išnyks, bet kaip teatras atlaikys kovą su šiuolaikinėmis technologijomis, kai paspaudęs vieną mygtuką žiūrovas gali pamatyti Metropoliteno operos pastatymą neišeidamas iš namų?.. Visa tai baugina. Tačiau tikiu, kad žiūrovui yra reikalinga ta susilietimo magija – tas oras tarp scenos ir žiūrovų salės, kurioje vyksta magiški energetiniai mainai. Mano nuomone, tik šis poreikis ir išgelbės teatrą.
Tikiu teatro sakrališka prigimtimi – apsivalymo menu idėja ir katarsiu. Tik man atrodo, kad šiandien galime kalbėti daugiau apie individo, o ne visuomenės apsivalymą. Skirtingai negu sovietmečiu, visuomenė jau nebeturi vieno konkretaus priešo, todėl sunkiau ją prakalbinti. Šiandienos priešu tampa gyvenimo tempas, kurį mes bent trims valandoms galime sustabdyti būtent paties individo gyvenime. Vieni eina į bažnyčią, kiti į teatrą, bet ir ten, ir ten ieškoma panašių dalykų. Mes turime padėti žmogui patikėti gyvenimu. Ar teatras gali šiandien sukelti revoliuciją? Manau, kad ne. Bet padėti tvirtinti valstybės pamatus mes tikrai galime. Nes patriotizmas yra labai stiprus asmeninis išgyvenimas, kuris vienodai atsiliepia visiems.
Ir nors pasakysiu populistiškai, bet, manau, kad stiprios valstybės pamatas yra stipri šeima. Apie tvirtą šeimą bus ir mūsų spektaklis.
Ko linkėtumėte teatrui, teatro bendruomenei žvelgdama į ateitį?
Tikėjimo. Nes viskas, kas bloga, prasideda nuo nusivylimo savo misija. Ir sau turbūt palinkėčiau to pirmiausia.
Pokalbio paskutinė nata tebūnie Jūsų pajauta akimirkos prieš išeinant į sceną ir grįžtant po vaidinimo į kulisus – emocijos, jausmai, mintys.
Teatre dirbu nuo septyniolikos metų, ankstyva patirtis amputavo scenos jaudulio jausmą. Žinau, daug kas sako, kad jei nesijaudini, neturi ko pasakyti. Bet aš visada atsakau, kad jeigu jūs nesugebate susitvarkyti su savo nervais, tai jūsų problema, man reikalingas komfortas, kad galėčiau produktyviai dirbti. Jeigu jaudinuosi, negaliu žodžio ištarti, man dreba balsas ir kojos. Šį jausmą nelengva nugalėti. Todėl aš jau kokiame antrame kurse nusprendžiau, kad jaudulys nieko gero neatneša, tad susiimk, Streiča, niekas nenumirs – tiesiog panaikink šį jausmą. Ir man tai pavyko!
Taip pat aš nesu iš tų, kuriems reikia laiko įeiti ir išeiti iš vaidmens. Aš galiu čia pasakoti anekdotą, čia nuoširdžiai įsijautusi vaidinti tragediją. Bet metams bėgant… Kuo daugiau suvoki apie profesiją, tuo sunkiau.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu premjeros išsipildymo.
___________
[1] Stankevičiūtė L. Į Kauno valstybinio muzikinio teatro sceną atkeliauja Adamsų šeimynėlė. Bravissimo. Nr. 4/98. Vilnius: Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2016, p. 29
Martyno Aleksos nuotraukos
