Tomas Rimkus
Norėdami suprasti to meto poilsio, turizmo istoriją, o tiksliau priešistorę – turime grįžti kiek anksčiau, į XX amžiaus pradžią. Jei dar XIX amžiuje keliavimas, turizmas buvo tik aristokratų užsiėmimas – tai XX amžiaus pradžioje jau visos visuomenės dalies, ne tik pačios turtingiausios norma. Nepriklausomoje Lietuvoje, Laikinojoje Sostinėje Kaune jau XX a. trečiajame dešimtmetyje, to meto amerikiečių diplomato Roberto Heingartneto liudijimu neretai keliauta pasižiūrėti Pažaislio, Birštono, o jau gegužės viduryje Kauno grietinėlė išvykdavo ir į Palangą. Dar po dešimt metų kurortai kuriasi ir Kauno pakraščiuose arba šalia Kauno. Tai pirmiausia Aukštoji Panemunė, o paplaukus žemyn upe – Lampėdžiai ir ypač Kulautuva. Tada leidiniai taip rašė – „Vasaros metu visa Lietuva yra kurortas“. Stalino metais apie poilsį galvota mažiau, daugiau – po karo. Tačiau jau iki tol Sovietų Sąjungoje susidarė tokios tarsi dvi poilsio gamtoje paradigmos.
Pirmoji jų – tai poilsis sanatorijose. Revoliucionieriai gydosi carizmo ir karo žaizdas. Juk net tokie Sovietų Sąjungą išgarsinę produktai kaip kefyras ir daktariška (tik vėliau praminta „šlapia“) dešra – tai iš esmės sanatorijos dalis. 1921 metais SSSR pradėjo veikti pirmosios sanatorijos, pirmiausia Juodosios jūros pakrantėje. Bet nespjauta ir į Baltijos jūros smėlį, ypač Latvijos TSR aplink jūrą. Kalbama, kad pirmaisiais po revoliucijos metais bolševikai į Jūrmalą ar Parnu vykdavo pailsėti net slapta, svetimomis pavardėmis.
“Remonto dirbtuvės”
Tarybinis kurortas sanatorija – tai vieta pasisemti sveikatos. Naudotas ir toks ne visai iš rusų kalbos išverčiamas žodis „zdravnica“, na gal „sveikatija“. “Sveikatijoje” remontuojama nuostabaus mechanizmo sovietų darbo žmogaus sveikata. O kas dar ne visai paliegęs – „užsikrauna dideliam artėjančiam darbui“. Tarybinė spauda primindavo, kad ir gamta – tai ne „dekoracija“, o „darbinė kurorto sistemos dalis“.
Keičiantis sistemai, keitėsi ir tų sovietinių „žmogaus remonto dirbtuvių“ organizavimas. Chruščiovo ir vėlesniais laikais didesnę įtaką ūkyje perėmė gamyklos. Jos pačios pradėjo statyti poilsio vietas. Atsirado net keli unikalūs tarybinėms šalims elementai, kurie dabar dažnai pamiršti ir apleisti. Tai vienadienio poilsio namai pensionatai prie miestų. Sanatorijos – poilsio namai. Profilaktoriumai. Ir gamykloms priklausančios poilsio bazės. Jų būdavo ir Kauno – pavyzdžiui, didelė Kauno Politechnikos instituto poilsio bazė Kapitoniškėse prie Kauno marių. Kaliošų, vėliau sportinių batelių gamykla „Inkaras“ pastatė profilaktoriumą Lampėdžiuose. Tačiau daugelis suinteresuotų gamyklų stengėsi įsikurti prie jūros, blogiausiu atveju didžiųjų ežerų (pvz. telekomo bazė Dubingiuose). Visi norėjo ten pakliūti!
Laidą apie Kauno miesto istoriją “Kauno plokštelių fabrikas” galite išgirsti kas antrą šeštadienį 14:00 Kauno regiono radijo stotyje “Tau”.
BNS
kaunieciams.lt
Almantas Karčiauskas
