Pastaruoju metu vis daugiau Vakarų valstybių skelbia apie Palestinos valstybės pripažinimą. Jungtinė Karalystė, Kanada, Australija, Portugalija, Prancūzija – sąrašas plečiasi, tarsi vykstant paradui. Tačiau kyla klausimas: ar šis sprendimas priimamas iš idėjos, iš tikėjimo šios valstybės teisėtumu, ar vis dėlto iš politinės baimės?
Mano įsitikinimu, daugelis šių sprendimų motyvuoti ne idealizmu, o rinkimų matematika. Pavyzdžiui, Prancūzijos vidaus politika neatsiejama nuo didelės išeivių iš Artimųjų Rytų ir Afrikos bendruomenės. Būtent nuo jų balsų nemaža dalimi priklauso parlamento, vietos tarybų ar merų rinkimų rezultatai. Jei nori laimėti rinkimus, tenka daryti nuolaidas tam tikroms grupėms. Todėl kalbos apie moralinius principus atrodo gana dviveidiškai.
Tą dviveidiškumą dar labiau atskleidžia kitas klausimas – kodėl tos pačios valstybės nepripažįsta Čečėnijos Respublikos Ičkerijos nepriklausomybės? Juk čečėnai šimtmečius kovoja prieš Rusijos imperinę priespaudą, patyrė ne vieną genocidą. Bet čia – tyla. Bijoma Maskvos reakcijos. Panašiai ir su Taivanu: vakariečiai žino apie jo ypatingą situaciją, tačiau vengia pripažinti dėl Pekino spaudimo.
Vadinasi, Vakarų „moralė“ tampa selektyvi. Palestiniečiai, turėdami alternatyvą – Jordaniją, vis dėlto sulaukia plataus palaikymo, nes už jų stovi milijoninės bendruomenės Vakarų sostinėse. Čečėnai, neturėdami niekur kitos tėvynės, lieka nuošalyje. Taivanas, kurio gyventojai akivaizdžiai nenori būti pavaldūs komunistinei Kinijai, taip pat paliekamas be oficialaus pripažinimo.
Ši selektyvi Vakarų politika kelia klausimą: ar iš tiesų kalbame apie vertybes, ar apie paprastą cinizmą ir išskaičiavimą?
