Apie Lietuvos kalėjimų problemas kalbėjau vakar, kalbu šiandien ir kalbėsiu rytoj – nepriklausomai nuo to, kas vadovaus Teisingumo ministerijai ar Kalėjimų tarnybai.
Kodėl? Nes kalėjimų sistemoje dirbau daugiau nei dešimtmetį – mačiau ją iš vidaus tiek dirbdama VA „Caritas“, tiek pačioje kalėjimų sistemoje. Todėl, kai šiandien girdžiu, kaip žmonės, niekada nebuvę kalėjimų viduje, piešia Kalėjimų tarnybos vadovą kaip „didį kovotoją“ su problemomis, o Teisingumo ministrą kaltina noru su juo „susidoroti“, – nebegaliu tylėti.
Nekalbėsiu apie klausimus, dėl kurių kasdien gauname informaciją ar kurie jau nagrinėjami tyrimuose. Pasidalinsiu tik savo įspūdžiais, ką pati matau ir girdžiu. O tada jau jūs patys spręskite – ar tai kompetencija, ar jos stoka.
Kai vadovybė nepripažįsta problemų
Ar kalėjimuose bujoja priklausomybės, narkotikai, savižudybės, saviagresija, bado akcijos, smurtas, prastas maitinimas, ar trūksta dėmesio resocializacijos priemonėms? Kalėjimų tarnybos vadovybė tiesiog blokuoja šiuos klausimus pasiteisinimais, kad tai – 10 metų senumo istorijos, esą viskas beveik sutvarkyta.
Teisingumo ministras, siekdamas teigiamų baudžiamosios sistemos pokyčių ir sėkmingos nuteistųjų reintegracijos, įsteigė Bausmių vykdymo sistemos priežiūros tarybą, kuri turėjo tapti realių sprendimų platforma. Tačiau ten dirbdami gaištame laiką, nes negalime susitarti net dėl minimalių buitinių dalykų – ar nuteistieji gali turėti teisę gauti arbatinukų ar žiūrėti televizorių.
Ne kartą teko išgirsti vadovybės nuomonę, kad tokios galimybės neva „sumenkintų bausmę“, nes nuteistasis jaustųsi pernelyg patogiai. Tačiau juk bausmė yra laisvės atėmimas, o ne papildomas kankinimas. Ar normalu, kad pamirštama ši elementari logika?
Arbatinukas ir televizorius Tarybos posėdžiuose tampa didžiausiomis dilemomis, kai tuo pat metu kalėjimuose žmonės žudosi, smurtauja ar palūžta dėl priklausomybių.
Maitinimas – ne komfortas, o būtinasis poreikis
Maistas – tai bazinis žmogaus poreikis, kuris privalo būti patenkintas net ir už grotų. Tačiau šiandien daugelyje Lietuvos kalėjimų maisto kokybė tokia, kad zoologijos sode gyvūnai maitinami geriau.
„Sriuba“ dažnai primena šiltą vandenį, kotletai – „mediniai“, o košė – neaiškios kilmės. Maisto konsistencija, kvapai, ypač žuvies kotletų dieną, yra tiesiog tragiški.
Tie, kas turi pinigų, nusiperka produktų ir gali maitintis geriau. Tie, kas neturi – lieka nuskriausti. Taip atsiranda „privilegijuotųjų“ ir „vargšų“ grupės. Iš to natūraliai kyla konfliktai, įtampa, prekyba, išnaudojimas.
Pareigūnai, užuot dirbę su nuteistaisiais, priversti reguliuoti absurdiškus ginčus: ar galima įnešti nesuvalgytą kiaušinį į kamerą, ar leistina turėti druskos, kokio dydžio pakuotėje gali būti maistas, ar peilis turi būti plastikinis, ar metalinis.
Kauno kalėjime po viešo skandalo buvo išbandytas kitoks modelis – įstaiga pati organizuoja maitinimą. Rezultatas akivaizdus: normalus maistas, mažiau konfliktų, daugiau tvarkos. Bet kitur šio sprendimo net neketinama diegti. Vadovybė iš karto pateikia formalų atsakymą: „Reikia 8 mln. eurų.“
Ir čia ne juokas – nors poreikis nepagrįstas jokiais objektyviais skaičiavimais, tai tik būdas uždaryti diskusiją.
Nespėliosiu, ar tai – suinteresuotumas dėl išorinių tiekėjų, ar tiesiog nenoras matyti ir spręsti klausimą. Bet faktas lieka tas pats – problema ignoruojama, o dėl to kasdien nukenčia tiek nuteistieji, tiek pareigūnai. Nes žmogus, kuris grįžta iš kalėjimo alkanas, nuskriaustas ir dar labiau piktas, tampa grėsme kiekvienam iš mūsų.
Priklausomybės – problema, kurios nesprendžiame
Kalėjimų tarnybos vadovas garsiai kalba apie narkotinių medžiagų užkardymą, pasakoja, kaip kovoja su tuo.
Tačiau jis negali suprasti, kad jei žmogus serga priklausomybe, jis vis tiek ieškos dozės. O jei yra paklausa – bus ir pasiūla.
O kas daroma, kad priklausomybės būtų gydomos? Alytuje uždaromas priklausomų asmenų reabilitacijos centras, nes, anot jų, „nėra poreikio“.
Metadonas dalijamas maksimaliomis dozėmis, kontrolės – beveik jokios. Paprašius analizės, kiek turime sėkmingų gydymo atvejų, atsakymas: „Pateiksime metų pabaigoje.“
Problema nesprendžiama – žmogus, baigęs bausmę, išeina toks pat priklausomas, o dažnai dar labiau palūžęs. Vadinasi, jis grįš. Ir vėl taps problema mums visiems.
Ar tikrai tokios „kovos su narkotikais“ mes norime?
Savižudybės – sistemos veidrodis
Nepaisant to, kad kalinių Lietuvoje mažėja, o Kalėjimų tarnybos vadovo tvirtinimu, teigiamas psichologinis fonas kalėjimuose stiprėja, praėjusiais metais nusižudė 13 nuteistųjų – daugiausia per pastaruosius penkerius metus.
Ar tai nusižudžiusių asmenų „pasirinkimas“? Ne. Tai signalas, kad sistemoje trūksta psichologinės pagalbos. Kad žmonės paliekami vieni su savo problemomis.
Tai patvirtina dienos suvestinėse kasdien matoma informacija apie savižalą, badavimą. Vadovas sako, kad psichologų gretos sustiprintos. Bet kiek jų išėjo? Kiek dirba nepakenčiamomis sąlygomis, jausdami nuvertinimą? Šito jūs nebeišgirsite.
Resocializacija – „bet kas gali tai daryti?“
Kai inicijavome struktūrinius Kalėjimų tarnybos pokyčius, siūlėme sustiprinti resocializacijos vaidmenį. Iki tol struktūroje valdybą turėjo tik kriminalinė žvalgyba, o resocializacija – tik skyrių.
Siūlymas buvo paprastas: jei norime, kad žmogus pasikeistų, ši sritis turi turėti realų svorį – bent jau valdybos lygmeniu.
Ir ką gavome? Nuostabą, pasipriešinimą, klausimus: „Kam to reikia? Kaip tai daryti?“ Atrodytų, elementari logika, bet ji sistemoje taip ir neįsitvirtino.
Galutinis rezultatas dar labiau parodė tikrąjį požiūrį: vienam svarbiausių padalinių – Intervencijų planavimo ir taikymo skyriui – vadovauti paskirtas žmogus, kuris iki tol buvo atsakingas už ūkio reikalus. Nei išsilavinimo, nei patirties šioje srityje.
Tai tas pats, kaip paskirti automobilio vairuotoją pilotuoti kosminį lėktuvą. Ir automobilis, ir lėktuvas turi vairą, bet juk visi suprantame – įgūdžiai visiškai skirtingi.
Tai ne vien asmens klausimas – tai sistemos požiūrio veidrodis. Kai resocializacija nuvertinama iki tokio lygio, kad „ją gali daryti bet kas“, realiai siunčiama žinia: ši sritis mums nesvarbi.
Bet tiesa paprasta: bausmė be resocializacijos – tai tik problemos perkėlimas ateičiai. Jei žmogus išeina iš kalėjimo toks pat ar dar labiau palūžęs, jis grįš. Grįš į nusikaltimus, grįš prie aukų. Ir tada kentėsime visi – visuomenė, kuri tikėjosi, kad sistema užtikrina saugumą.
Pinigai ir prioritetai – kur jie?
Už Norvegijos paramą įrengtas naujas pareigūnų mokymo centras. Pastatas gražus, bet dalis infrastruktūros jau neveikia.
Vietoje vieno mokymų centro dabar turime du – daugiau išlaidų, bet ar mokymų kokybė pagerėjo? Ne. Rezultato – jokio.
Dar labiau absurdiška situacija Alytuje. Ten beveik metus stovi naujai įrengtas, modernus pastatas – būtent tai, ko šiandien labiausiai trūksta, dėl ko labiausiai skundžiamasi.
Bet pastatas tuščias. Kodėl? Nes vadovybei neįtiko tvora, kuri kainavo kelis šimtus tūkstančių. Nuspręsta statyti naują – už beveik milijoną.
Realaus poreikio tam nėra. Laikas eina, garantiniai terminai baigiasi, o pastatą reikia šildyti ir prižiūrėti – už mūsų visų pinigus.
Tuo metu, kai kitame pastate nuteistieji gyvena sugrūsti po 16 vienoje patalpoje. Pareigūnai dirba ant išsekimo ribos. Specialistų trūksta.
Bet pinigai neina ten, kur jų labiausiai reikia – jie gula į tuščius projektus.
Jei negaila pačių nuteistųjų – bent jau turėtų būti gaila mūsų visų pinigų. Nes šiandien jie švaistomi ne realioms problemoms spręsti, o kažkieno sugalvotoms „modernioms vizijoms“.
Tai ar tokie sprendimai rodo „problemas sprendžiančią“ vadovybę? Ar veikiau žmones, kurie stato sienas ir tvoras, bet nemato esmės?
Statistika – gražios lentelės, bet tušti miražai
Viešai skelbiama, kad „pusė nuteistųjų dirba“. Skamba gražiai, tiesa? Bet į šį skaičių patenka net ir tie, kurie dirba… vieną valandą per mėnesį.
Ar darbdaviai nenori priimti nuteistųjų į darbą? Nori.
Bet sistema pati pastato tiek kliūčių – ilgi patikrinimai, biurokratiniai barjerai, nereikalingi draudimai – kad dalis darbdavių neįleidžiami, kiti patys tiesiog atsisako bendradarbiauti.
Rezultatas? Skaičiai gražūs tik lentelėse, bet realybėje – labai maža dalis nuteistųjų iš tiesų dirba.
O juk darbas kalėjime nėra „komfortas“. Tai priemonė, leidžianti žmogui užsidirbti bent dalį lėšų savo išlaikymui, padengti padarytas žalas, įgyti įgūdžių, kurie bus būtini sugrįžus į visuomenę.
Jeigu žmogus išeina be patirties, be įgūdžių, be įpročio dirbti – kokios jo galimybės „negrįžti atgal“?
Ar iš tiesų mus labiau saugo gražios lentelės, ar tikri įgūdžiai, kurių šiandien sistemoje beveik nesuteikiame?
Vietoj pokyčių – iliuzija
Kalėjimų sistema šiandien – dugne. Ne dėl pinigų ar strategijų stokos, o dėl to, kad problemos paprasčiausiai nepripažįstamos.
Galime statyti tvoras ir pastatus už milijonus, gražiai kalbėti, rodyti lenteles, bet jei nesugebame sutarti dėl maitinimo, arbatinuko ar televizoriaus – tai ne pokytis, o tik iliuzija.
95% nuteistųjų vieną dieną grįš į laisvę. Klausimas tik vienas: kokie jie grįš?
Ar turėsime sistemą, kuri tik saugo, ar sistemą, kuri iš tiesų ugdo ir keičia žmogų?
Rinktis turime visi: iliuziją ar realų pokytį. Gražias kalbas ar profesionalumą. Sistemą, kuri tik saugo, ar sistemą, kuri iš tikrųjų mažina nusikaltimus.
