Vytauto Didžiojo karo muziejaus parengta dviejų dalių apžvalginė medžiaga apie Lietuvos oro gynybos raidą.
Viena iš didžiųjų Pirmojo pasaulinio karo naujovių buvo karo aviacija. Su laiku ji vis tobulėjo ir kovai su ja reikėjo naujos ginklo rūšies – priešlėktuvinės artilerijos. Šio pajėgumo vystymu užsiėmė daugelis pasaulio valstybių.
Nors Lietuvos kariuomenės vadovybė oro gynyba susidomėjo dar trečiajame dešimtmetyje, dėl pinigų stokos viskas vyko lėtai ir vangiai. Neturint zenitinių pabūklų, nuo priešo aviacijos Lietuvos oro erdvę būtų gynusi mūsų Karo aviacija. Buvo poreikis nuo galimų priešo antskrydžių saugoti sostinę Kauną ir svarbiausius kariuomenės objektus už Kauno ribų: Linkaičių artilerijos dirbtuves, Tryškių ginklų sandėlius, o vėliau – ir atgautą Vilniaus miestą.
Tik su 1934 m. Lietuvos kariuomenės reforma pajudėjo ir oro gynybos klausimas. Buvo suformuota ir 1935 m. liepos 10 d. Aukštojoje Panemunėje įkurta Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė. Buvo ne tik organizuojama svarbių objektų oro gynyba, bet ir gyventojai mokyti tinkamai elgtis oro antpuolio metu.
Rinktinė buvo ginkluota devyniais britiškais pusiau automatiniais 75 mm „Vickers-Armstrong“ zenitiniais ir dvidešimčia 20 mm šveicariškų automatinių „Oerlikon“ pabūklų. 1939 m. „Oerlikon“ pabūklus pakeitė 28 vokiški automatiniai „Flak 30 BSW“.
„Vickers-Armstrong“ aptarnavo keturių karių įgula, pabūklas iššaudavo iki dvylikos šūvių per minutę ir galėjo efektyviai naikinti taikinius penkių kilometrų aukštyje. „Oerlikon“ aptarnavo keturių karių įgula, pabūklas iššaudavo iki šimto penkiasdešimties šūvių per minutę ir galėjo efektyviai naikinti taikinius pusantro kilometro aukštyje. „Flak 30 BSW“ aptarnavo septynių karių įgula, pabūklas iššaudavo iki šimto dvidešimties šūvių per minutę ir galėjo efektyviai naikinti taikinius didesniame nei dviejų kilometrų aukštyje.
1939 m. rudenį, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, rinktinei teko dalis internuotos Lenkijos kariuomenės turto: šeši švediški 40 mm kalibro „Bofors“ zenitiniai pabūklai; priešlėktuviniai sunkieji kulkosvaidžiai; transportas.
Rinktinę sudarė: trys zenitinės baterijos (po tris vikersus kiekvienoje); automatinių pabūklų kuopa (oerlikonai ir flakai); zenitinės grupės štabas; prožektorių kuopa; sunkiųjų kulkosvaidžių ir pasyvios apsaugos kuopa; mokomoji kuopa; po vieną ryšių ir ūkio skyrių.
Rinktinė važinėjo sovietiniais ZIS-6, amerikietiškais „Ford“, lenkiškais „Polski Fiat 612 L“ sunkvežimiais, amerikietiškais vikšriniais traktoriais „Cletrac BG“, lengvaisiais automobiliais ir motociklais. Buvo aprūpinta AEG prožektoriais ir generatoriais, „Elektroaakustik“ garsagaudžiais. Pusantro metro skersmens prožektoriai apšviesdavo taikinius aštuonių kilometrų atstumu ir penkių kilometrų aukštyje. Klausytuvai „Elascop“ leisdavo girdėti orlaivius dvylikos-penkiolikos kilometrų atstumu. Tai padėdavo naktį aptikti lėktuvus ir tiksliau nukreipti zenitinę ugnį.
Rinktinėje tarnavo 500-600 karių. Tiesa, reaguojant į prasidėjusį Antrąjį pasaulinį karą ir paskelbus dalinę mobilizaciją, rinktinė išaugo kone triskart – iki 1500 karių. Iki 1940-ųjų okupacijos pasikeitė du vadai. Pirmąjį vadą plk. Povilą Babicką-Alantą (1897-1940) 1939 m. pakeitė plk. Antanas Sidabras (1896-1942).
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. rugpjūtį Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė buvo inkorporuota į Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso 179-osios ir 184-osios šaulių divizijų zenitinės artilerijos divizionus.
