Po Antrojo Pasaulinio karo Rusijoje, kaip žinia, paskelbus amnestiją ir iš lagerių paleidus ne tik politinius, bet ir kriminalinius kalinius, klestėjo banditizmas. Ginklų – trofėjinių ir šiaip pamestų – stokos nebuvo. Kai kuriuose miestuose (Čita, Barnaulas ir kt.) sovietinės milicinjos skyrių darbuotojai buvo apsistatę smėlio maišais ir spygliuotomis vielomis, nakvodavo vietoje. Ar gali tokia situacija kartotis? Apie tai Eurasia Daily Monitor sveteinėje rašo buvęs JAV Valstybės departamento analitikas Paul Goble.
***
Remiantis naujausiais Rusijos vidaus reikalų ministerijos (MVD) paskelbtais duomenimis, ginklai iš prezidento Vladimiro Putino pradėto karo Ukrainoje sparčiai keliauja į Rusiją ir lemia ginkluotų nusikaltimų augimą (The Moscow Times, lapkričio 23 d.).
MVD teigimu, visoje Rusijoje tokių nusikaltimų skaičius šiais metais, palyginti su tuo pačiu 2021 m. laikotarpiu, išaugo beveik 30 proc.; vien Kursko srityje, kuri ribojasi su Ukraina, šis skaičius yra stulbinantis – 675 proc. Kituose Rusijos regionuose palei Ukrainos sieną šuoliai taip pat triženkliai procentais. Neabejotina, kad ginklai, kuriuos dabar rusai naudoja smurtiniams nusikaltimams visoje šalyje, bangomis atkeliauja iš karo zonos Ukrainoje.
Dėl to Rusijoje šiais metais įvykdytų ginkluotų nusikaltimų skaičius jau daugiau nei dvigubai viršijo bendrą praėjusių metų skaičių (RBC, lapkričio 23 d.). Ir nors bendras tokių nusikaltimų skaičius yra gerokai mažesnis nei Jungtinėse Amerikos Valstijose, jis yra gerokai didesnis nei Europos šalyse ir daug kartų didesnis nei paprastai Rusijoje. Šis smurto augimas paveikia ne tik įmones, bet ir moksleivius, o į rusų kalbą pateko terminas „Kolumbinas”, dėl kurio kyla klausimų, ar opozicinės grupuotės gali dažniau naudoti ginklus. Apskritai šie įvykiai susilaukia didžiulio dėmesio ir susirūpinimo visoje šalyje (Kommersant; News.ru; Rtvi.com, lapkričio 23 d.).
Beveik visos šalys, dalyvavusios karuose, patyrė ginklų, kuriuos jų kariai naudojo kovodami su priešu, „nutekėjimą” į savo pačių sienas. Rusija nėra išimtis. Po Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos pilietinio karo bolševikams teko kelerius metus stengtis konfiskuoti ginklus iš privačių rankų.
Po Antrojo pasaulinio karo Josifas Stalinas susidūrė su dar didesne problema – pasipriešinimo judėjimais Baltijos šalyse, Vakarų Baltarusijoje ir Ukrainoje, kur gyventojai buvo apsiginklavę paliktais ginklais. Žlugus Sovietų Sąjungai, iš Afganistano grįžę kariai dažnai su savimi atsiveždavo ginklų ir tapdavo liūdnai pagarsėjusiais dešimtojo dešimtmečio „afganų” nusikaltėliais. Per abu posovietinius Čečėnijos karus iš šių konfliktų į Rusiją pateko ginklų, kuriuos atsivežė Čečėnijoje kovoję rusai ir patys čečėnai.
Nepaisant to, dėl penkių pagrindinių priežasčių dabartinė situacija gali pasirodyti kur kas rimtesnė, apie ką Rusijos analitikai yra užsiminę anksčiau (Snob.ru, 2015 m. balandžio 22 d.).
Visų pirma, Ukrainos konflikte Maskva pasitelkia kur kas daugiau šauktinių ir savanorių, neturinčių pakankamo karinio pasirengimo ir disciplinos, kurie bet kokius turimus ginklus greičiausiai vertins kaip grobį, kurį gali pasiimti namo. Karininkai dažnai nesugeba kontroliuoti šių dalinių lauke, o kontrolės trūkumas tiesiogiai veikia ir tai, ką būtent kariai gali išsinešti.
Dar labiau tikėtina, kad taip elgiasi nusikaltėliai, kuriuos Maskva verbuoja kovai su Ukraina. Šie nuteistieji neturi ką prarasti ir gali būti pernelyg laimingi gavę ginklų, reikalingų tęsti savo nusikalstamą karjerą (Novayagazeta.eu, rugpjūčio 22 d.; Idel.Realities, spalio 22 d.).
Antra, Maskva aneksavo dalį Ukrainos, didžioji karo dalis vyksta teritorijose, kurias Rusijos vyriausybė dabar oficialiai laiko Rusijos dalimi. Akivaizdu, kad šiuo žingsniu siekiama, jog Rusijos pajėgos kovotų įnirtingiau, tačiau tai taip pat reiškia, kad nėra pasienio kontrolės punktų, taigi ir kur kas mažiau galimybių užkirsti kelią namo grįžtantiems kariams pasiimti ginklų. Taip pasielgs tik nuošimtis, tačiau to jau pakako, kad visuomenė susirūpintų, kas gali nutikti toliau, jei ši tendencija ir toliau plis (Vesna.demokrat, lapkričio 1 d.; Semnasem.org, lapkričio 17 d.).
Trečia, Rusijos teismai jau parodė nenorą bausti smurtinius nusikaltimus įvykdžiusius veteranus pagal visus įstatymus – tai ryškus kontrastas su tuo, kaip Rusijos teismų sistema baudžia už kitus nusikaltimus. Tai reiškia, kad jei grįžę kariai parsiveža ginklus ir vėliau juos panaudoja nusikalstamoms veikoms, tikimybė, kad jie bus pasiųsti į kalėjimą ar darbo stovyklą, yra kur kas mažesnė nei kitu atveju – tai dar labiau skatina ginklų pasiimti ginklų iš fronto (Vertska.media, lapkričio 18 d.).
Ketvirta, matome, kad Rusijoje smarkiai išaugo ginklų nuosavybė – kai kurie ekspertai teigia, kad privačiose rankose gali būti net 25 mln. šaunamųjų ginklų – ir kartu padidėjo rusų polinkis naudoti ginklus smurtiniams nusikaltimams (Window on Eurasia, 2017 m. sausio 17 d.). V. Putino invazija į Ukrainą dar labiau sustiprino abi šias tendencijas (RBC, kovo 23 d.).
Nuo karo pradžios įvyko dar vienas svarbus pokytis – dėl Vakarų sankcijų rusams tapo sunkiau įsigyti užsienyje pagamintų ginklų. Dėl to neteisėtas tiekimas iš Ukrainos tampa dar pelningesnis ir sumažėja tikimybė, kad pastaruoju metu suaktyvėję veiksmai prieš nelegalią vidaus gamybą kaip nors sumažins šio kanalo augimą. Be to, Rusijos vidaus ginklų lobistai dirba viršvalandžius, kad sumažintų galimybę, jog Maskva dar labiau sugriežtins ginklų ir ginklų gamybos Rusijoje kontrolę (Stoletie.ru, 2021 m. rugsėjo 28 d.; Profile.ru, 2021 m. gruodžio 22 d.; birželio 7 d.).
Ir penkta, pastarosiomis savaitėmis kai kurie rusai, nepritariantys karui ir V. Putino „dalinei mobilizacijai”, net apšaudė šaukimo į kariuomenę centrus, taip ne tik sutrikdydami verbavimo procesą, bet ir keldami grėsmę, kad ginklus prieš V. Putino režimą dažniau panaudos radikalai. Toks scenarijus yra kiekvienos valdžios ir kiekvienos visuomenės košmaras, o ginklų patekimo į Rusiją iš Ukrainos galimybė ir gresiantis viešosios tvarkos nuosmukis šiandien neabejotinai yra Rusijos valdžios institucijų galvosskausmas (Novayagazeta.eu, rugsėjo 26 d.; T.me/avtozaklive, lapkričio 9 d.).
Tačiau susidorojimas su šiuo ginklų antplūdžiu yra tik maža dalis iššūkio, su kuriuo dabar susiduria Maskva, siekdama sugrąžinti iš Ukrainos grįžtančius vyrus atgal į civilinį gyvenimą. Ir šis klausimas neabejotinai sulauks vis didesnio dėmesio bei privers vis daugiau rusų kelti klausimą, ką valdžia daro, kad karas negrįžtų namo pas gyventojus, – netgi abejoti, ar verta toliau destabilizuoti Rusijos vidaus padėtį dėl kampanijos Ukrainoje.
***
P.S. Kai kurių Rusijos propagandistų mėginimai vadinti Lietuvos partizanus teroristais arba jiems prilyginti ukrainiečių žvalgų-diversantų grupes nesutaria su logika.
Pirma, lietuvių partizanai jokių civilių okupantų (SSRS) teritorijoje niekada neatakavo. Antra, pats Kremlius kariauja savo paties pradėtą karą, vadindamas jį specialia operacija, kuriame besiginanačios šalies diversijų išpuoliai niekaip negali būti apibrėžti, kaip terorizmas. Trečia, rusai metodiškai naikina Ukrainios civilinę infrastruktūrą ir sąmoningai taikosi būtent į taikius gyventojus.
