Žvelgiant iš šono, mokytojo darbas gali pasirodyti rutiniškas: besikartojanti medžiaga, nesibaigiantys namų darbai. Tačiau visada galima pasirinkti, kokiu mokytoju būti – standartišku ar įdomiu? Naujoje projekto „Mokysiu“ tinklalaidėje – įdomūs, smalsūs mokytojai, kurių pasiteiravome, kas mokytojo darbe yra įdomiausia.
Pokalbio pašnekovai: Melkio mokyklos matematikos, istorijos ir etikos dalykų mokytojas Aurimas Radkevičius, pernai metais „Metų mokytojo“ premija įvertintas biologijos mokytojas Aleksej Peržu ir etikos mokytoja, tapti mokytoja apsisprendusi po daugiau kaip dešimtmečio patirties kituose darbuose, Rasa Najulytė-Patamsienė.
Kada ir kaip atėjo mintis tapti mokytoju?
Visų trijų pašnekovų kelias į mokytojo profesijos pasirinkimą buvo skirtingas, Aleksej jau mokykloje pasirinko mokytojo darbą, o Rasa ir Aurimas išbandė kitas profesijas, kol pasiryžo pasikliauti vidiniu balsu ir pasukti į pedagogiką.
„Visą laiką aš žinojau, kad būsiu mokytoja. Tačiau, kai atėjo laikas rinktis studijas, aš, atvirai šnekant, išsigandau visuomenės požiūrio. Tuo metu mokytojo profesija atrodė ne tai kad nemadinga, bet buvo kaip variantas, neturintiems kito pasirinkimo, kur stoti. Todėl baigusi kitas studijas, dešimt metų dirbau komunikacijos, renginių srityje ir visą laiką būdavo, kai tik atsiranda renginiai su vaikais, visą laiką jie man atitekdavo, aš tuo mėgavausi. Tuomet atėjo laikas, kai atrodė, kad reikia kažką pakeisti, tada nusprendžiau save išbandyti ir tapau vaikų auklėtoja darželyje. Ten padirbusi supratau, kad esu ten, kur turiu būti. Pabaigusi studijas, nuėjau dirbti į mokyklą.
Mano abu tėvai pedagogai, galbūt aš per daug gerai žinojau mokytojų darbo užkulisius, tačiau kartu žinojau, koks prasmingas mokytojo darbas,“ – savo kelią, kaip tapo mokytoja, pasakoja R. Najulytė-Patamsienė.
Panašiai įvykiai susiklostė ir Aurimui, kuris dirbęs vadybininko darbą, nusprendė viską pakeisti ir tapti net trijų dalykų mokytoju. „Aš iš pradžių dirbau vadybinį darbą. Netikėtai gavau pasiūlymą, gal svarstyčiau tapti mokytoju. Man tai buvo staigmena, tačiau mane kiti palaikė, jog aš moku elgtis su vaikais, man tai sekasi. Kažkoks vidinis noras skatino pabandyti, nutariau juo pasikliauti. Vidinis balsas nuvedė ten, kur man geriausiai ir sekasi, tai yra mokykloje“, – pasakoja A. Radkevičius.
Tuo tarpu Aleksej Peržu mokytojo kelią pasirinko iš karto po mokyklos, tačiau prisipažino, kad tai nebuvo lengvas pasirinkimas. „Studijuoti biologijos pedagogiką sugalvojau likus dviem mėnesiams iki brandos egzaminų. Biologijos dalykas buvo mano mėgstamiausias mokykloje ir aš galvojau, kad būsiu gydytojas, bet paskutinius mėnesius pajutau, kad gydytojo darbas gal ne man, tai ne ta veikla, kuri man leistų atskleisti mano kūrybinius sugebėjimus. Tuomet prisiminiau savo mamos svajonę – būti mokytoja, pagalvojau, kad tai geras sprendimas. Dar pasikonsultavęs su savo mokytojais, apsisprendžiau tapti mokytoju. Pabaigęs studijas ir net du magistrus, grįžau mokyti į savo mokyklą ir dabar jau esu ten direktoriaus pavaduotoju“, – pasakojo A. Peržu.
Netradicinės ir kūrybiškos pamokos
Vedėjai paklausus „Metų mokytojo“ premija įvertinto Aleksej Peržu apie sklandančius įvairius pasakojimus apie jo taikomus mokymo metodus bei jų nestandartiškumą, mokytojas pasidalijo mintimis, kaip sudomina vaikus dėstomu dalyku.
„Pedagogo darbas yra labai kūrybiškas, į visas pamokas reikia kūrybiškai žiūrėti. Tai, ką taikau, nėra kažkas inovatyvaus, tai labiau netradicinis požiūris į ugdymo procesą: technologijų naudojimas, projektų įtraukimas į tarptautines programas, mokiniams galimybė pamatyti, kaip pamokos vyksta užsienyje. Galiu pasakyti, kad tai taip pat motyvuoja ir veikia. Mokytojo darbas – prasmingas, tu darai pokytį, visi žodžiai pasakyti per pamoką, visi darbai nenueina veltui, tu matai rezultatą, tikrai džiaugiesi kiekvienu mokiniu, kiekvienu pasiekimu. Vienas įdomiausių dalykų mokykloje – eksperimentuoti ir kurti“, – pasakoja A. Peržu.
Etikos mokytoja dirbanti Rasa pasakojo pasirinkusi mokyti etikos dėl šio dalyko „platumo“ ir galimybės į tai žiūrėti kūrybiškai.
„Aš į etikos dalyką pasižiūrėjau netradiciškai. Pagalvojau, jog tai pamoka, kur galiu labai daug duoti mokiniams. Kiek daug temų, kurias galime aptarti, į kurias galime gilintis, galbūt tai, ko mokiniams trūksta kitų pamokų metu“, – pasakoja R. Najulytė-Patamsienė.
Kaip kurti ryšį su mokiniais?
Visi trys mokytojai patvirtino ryšio su mokiniais sukūrimo svarbą. Reikšminga pačiam atsiverti, tuomet tai jaučia ir mokiniai.
„Jei reikėtų atsakyti, kas svarbiau, ar ryšys su mokiniu, ar akademiniai dalykai, manyčiau, kad vis tik ryšys nepaprastai svarbus“,– teigia A. Radkevičius.
„Jeigu nebus to teigiamo ryšio tarp mokinio ir mokytojo, sąveikos, santykių, galime sakyti, procesas sustos. Ryšys ypatingai svarbus“, – teigia A. Peržu.
„Net ir akių kontaktas svarbu. Jeigu su mažais vaikais bendrauji – gali pritūpti, kad būtum tame pačiame lygyje, o ir su vyresniais vaikais bendrauti išlaikant pagarbą, nesvarbu kiek jam metų, kaip jis mokosi. Mokinys tuomet mato, jog juo pasitikima, jaučia atsakomybę“, – pasakoja R. Najulytė-Patamsienė.
Mokytojo darbas – ne tik duoti, bet ir gauti grįžtamąjį ryšį
Vedėja klausė, kur mokytojams yra „plakanti širdis“ ir motyvacija, vedanti į priekį, kasdien eiti į mokyklą mokyti.
„Užklupus abejonėms dėl savo darbo man tereikia nueiti į pamoką ir joje kaskart nutinka kažkas įdomaus, kažkas fantastiško. Galbūt mokinys pasako kokią mintį, atrandame kažką ypatingo. Tai jeigu per dieną net šešios pamokos, tai po jų supranti, kad tu niekur kitur tu negausi šitiek daug, ir atiduodi labai daug, bet ir daug daugiau gauni atgal. Sunkesnėse situacijose tu paaugi, gerose situacijose pasitvirtini, kad viskas gerai, tu savo kelyje“, – pasakoja R. Najulytė-Patamsienė.
Daugiau apie mokytojo profesiją, pedagogikos studijas – kitose tinklalaidėse. Jų galite klausyti „Spotify“ paskyroje „Mokysiu“ arba „YouTube“ platformoje Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paskyroje.
Pokalbio pašnekovai: Melkio mokyklos matematikos, istorijos ir etikos dalykų mokytojas Aurimas Radkevičius, pernai metais „Metų mokytojo“ premija įvertintas biologijos mokytojas Aleksej Peržu ir etikos mokytoja, tapti mokytoja apsisprendusi po daugiau kaip dešimtmečio patirties kituose darbuose, Rasa Najulytė-Patamsienė.
Kada ir kaip atėjo mintis tapti mokytoju?
Visų trijų pašnekovų kelias į mokytojo profesijos pasirinkimą buvo skirtingas, Aleksej jau mokykloje pasirinko mokytojo darbą, o Rasa ir Aurimas išbandė kitas profesijas, kol pasiryžo pasikliauti vidiniu balsu ir pasukti į pedagogiką.
„Visą laiką aš žinojau, kad būsiu mokytoja. Tačiau, kai atėjo laikas rinktis studijas, aš, atvirai šnekant, išsigandau visuomenės požiūrio. Tuo metu mokytojo profesija atrodė ne tai kad nemadinga, bet buvo kaip variantas, neturintiems kito pasirinkimo, kur stoti. Todėl baigusi kitas studijas, dešimt metų dirbau komunikacijos, renginių srityje ir visą laiką būdavo, kai tik atsiranda renginiai su vaikais, visą laiką jie man atitekdavo, aš tuo mėgavausi. Tuomet atėjo laikas, kai atrodė, kad reikia kažką pakeisti, tada nusprendžiau save išbandyti ir tapau vaikų auklėtoja darželyje. Ten padirbusi supratau, kad esu ten, kur turiu būti. Pabaigusi studijas, nuėjau dirbti į mokyklą.
Mano abu tėvai pedagogai, galbūt aš per daug gerai žinojau mokytojų darbo užkulisius, tačiau kartu žinojau, koks prasmingas mokytojo darbas,“ – savo kelią, kaip tapo mokytoja, pasakoja R. Najulytė-Patamsienė.
Panašiai įvykiai susiklostė ir Aurimui, kuris dirbęs vadybininko darbą, nusprendė viską pakeisti ir tapti net trijų dalykų mokytoju. „Aš iš pradžių dirbau vadybinį darbą. Netikėtai gavau pasiūlymą, gal svarstyčiau tapti mokytoju. Man tai buvo staigmena, tačiau mane kiti palaikė, jog aš moku elgtis su vaikais, man tai sekasi. Kažkoks vidinis noras skatino pabandyti, nutariau juo pasikliauti. Vidinis balsas nuvedė ten, kur man geriausiai ir sekasi, tai yra mokykloje“, – pasakoja A. Radkevičius.
Tuo tarpu Aleksej Peržu mokytojo kelią pasirinko iš karto po mokyklos, tačiau prisipažino, kad tai nebuvo lengvas pasirinkimas. „Studijuoti biologijos pedagogiką sugalvojau likus dviem mėnesiams iki brandos egzaminų. Biologijos dalykas buvo mano mėgstamiausias mokykloje ir aš galvojau, kad būsiu gydytojas, bet paskutinius mėnesius pajutau, kad gydytojo darbas gal ne man, tai ne ta veikla, kuri man leistų atskleisti mano kūrybinius sugebėjimus. Tuomet prisiminiau savo mamos svajonę – būti mokytoja, pagalvojau, kad tai geras sprendimas. Dar pasikonsultavęs su savo mokytojais, apsisprendžiau tapti mokytoju. Pabaigęs studijas ir net du magistrus, grįžau mokyti į savo mokyklą ir dabar jau esu ten direktoriaus pavaduotoju“, – pasakojo A. Peržu.
Netradicinės ir kūrybiškos pamokos
Vedėjai paklausus „Metų mokytojo“ premija įvertinto Aleksej Peržu apie sklandančius įvairius pasakojimus apie jo taikomus mokymo metodus bei jų nestandartiškumą, mokytojas pasidalijo mintimis, kaip sudomina vaikus dėstomu dalyku.
„Pedagogo darbas yra labai kūrybiškas, į visas pamokas reikia kūrybiškai žiūrėti. Tai, ką taikau, nėra kažkas inovatyvaus, tai labiau netradicinis požiūris į ugdymo procesą: technologijų naudojimas, projektų įtraukimas į tarptautines programas, mokiniams galimybė pamatyti, kaip pamokos vyksta užsienyje. Galiu pasakyti, kad tai taip pat motyvuoja ir veikia. Mokytojo darbas – prasmingas, tu darai pokytį, visi žodžiai pasakyti per pamoką, visi darbai nenueina veltui, tu matai rezultatą, tikrai džiaugiesi kiekvienu mokiniu, kiekvienu pasiekimu. Vienas įdomiausių dalykų mokykloje – eksperimentuoti ir kurti“, – pasakoja A. Peržu.
Etikos mokytoja dirbanti Rasa pasakojo pasirinkusi mokyti etikos dėl šio dalyko „platumo“ ir galimybės į tai žiūrėti kūrybiškai.
„Aš į etikos dalyką pasižiūrėjau netradiciškai. Pagalvojau, jog tai pamoka, kur galiu labai daug duoti mokiniams. Kiek daug temų, kurias galime aptarti, į kurias galime gilintis, galbūt tai, ko mokiniams trūksta kitų pamokų metu“, – pasakoja R. Najulytė-Patamsienė.
Kaip kurti ryšį su mokiniais?
Visi trys mokytojai patvirtino ryšio su mokiniais sukūrimo svarbą. Reikšminga pačiam atsiverti, tuomet tai jaučia ir mokiniai.
„Jei reikėtų atsakyti, kas svarbiau, ar ryšys su mokiniu, ar akademiniai dalykai, manyčiau, kad vis tik ryšys nepaprastai svarbus“,– teigia A. Radkevičius.
„Jeigu nebus to teigiamo ryšio tarp mokinio ir mokytojo, sąveikos, santykių, galime sakyti, procesas sustos. Ryšys ypatingai svarbus“, – teigia A. Peržu.
„Net ir akių kontaktas svarbu. Jeigu su mažais vaikais bendrauji – gali pritūpti, kad būtum tame pačiame lygyje, o ir su vyresniais vaikais bendrauti išlaikant pagarbą, nesvarbu kiek jam metų, kaip jis mokosi. Mokinys tuomet mato, jog juo pasitikima, jaučia atsakomybę“, – pasakoja R. Najulytė-Patamsienė.
Mokytojo darbas – ne tik duoti, bet ir gauti grįžtamąjį ryšį
Vedėja klausė, kur mokytojams yra „plakanti širdis“ ir motyvacija, vedanti į priekį, kasdien eiti į mokyklą mokyti.
„Užklupus abejonėms dėl savo darbo man tereikia nueiti į pamoką ir joje kaskart nutinka kažkas įdomaus, kažkas fantastiško. Galbūt mokinys pasako kokią mintį, atrandame kažką ypatingo. Tai jeigu per dieną net šešios pamokos, tai po jų supranti, kad tu niekur kitur tu negausi šitiek daug, ir atiduodi labai daug, bet ir daug daugiau gauni atgal. Sunkesnėse situacijose tu paaugi, gerose situacijose pasitvirtini, kad viskas gerai, tu savo kelyje“, – pasakoja R. Najulytė-Patamsienė.
Daugiau apie mokytojo profesiją, pedagogikos studijas – kitose tinklalaidėse. Jų galite klausyti „Spotify“ paskyroje „Mokysiu“ arba „YouTube“ platformoje Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paskyroje.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos
Komunikacijos skyrius
El. paštas info@smm.lt
