2021 05 27
„Džefri, nesu pastatęs gamyklos ir sukūręs naujų vakcinų ar vaistų per trumpesnį nei trejų metų laikotarpį. O dabar tu nori pagaminti milijardus vakcinų iki metų pabaigos? Pasvajok, tai neįmanoma“, – štai, ką įžymusis Didžiosios Britanijos vakcinologas, Oksfordo universiteto profesorius Jeffrey William Almond išgirdo iš kolegos pareiškęs, kad laiko laukti vakcinų nuo koronaviruso neturime. Išskirtinis LOGIN 2021 pranešėjo interviu Delfi – apie COVID-19 ir kovos su juo užkulisius: kokia pirma mintis šovė į galvą, kai išgirdo apie naują virusą Kinijoje, kaip vakciną pavyko sukurti vos per 3 mėnesius ir, galiausiai, kokią žinutę J. W. Almond siunčia vakcinų priešininkams.
Festivalio turinio partnerio – Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) – ir Jungtinės Karalystės ambasados Lietuvoje dėka, Jeffrey William Almond pranešimą LOGIN 2021 klausytojai galės išgirsti jau šį penktadienį 11:00. LOGIN virtualiai ir nemokamai galite stebėti čia.
Jau metus gyvename pandemijos sąlygomis. Kokia buvo pirma jūsų reakcija, kai sužinojote, kad Kinijoje plinta naujas virusas?
Tikėjausi, kad jis liks Kinijoje, neišplis po visą pasaulį taip, kaip buvo su SARS, MERS ir Ebolos virusu. Iš pradžių net nemaniau, kad tai taps pasauline pandemija. Tik per 2019 m. Kalėdas ėmė stiprėti nerimas, kadvirusas išplis.
Pasaulio sveikatos organizacija po kelių savaičių paskelbė, kad tai – pandemija. Tuo metu ėmė matytis, kad virusas plinta kur kas sparčiau nei SARS 1, bet nėra toks mirtinai pavojingas, o 2020 m. sausį–vasarį tapo aišku, jog virusas gerokai pavojingesnis visam pasauliui.
Tuo metu įvyko didelis viruso protrūkis Lombardijoje, Italijoje. Mano sūnus chirurgas darbavosi Milane, taigikontaktavo su medikais, dirbusiais per koronaviruso protrūkį Šiaurės Italijoje. Darėsi akivaizdu, kokia sunki užduotis laukia tenykščių medikų.
Dėsčiau virusologiją universitete medicinos ir gamtos mokslų studentams. Pasakodavau apie didžiausius gripo ir maro protrūkius. Primindavau, koks pavojingas gali būti maras, raupų protrūkiai ar pan. Virusologai suvokė – pandemijos gali nutikti, bet vis tiek tai buvo netikėta. Manau, nustebino, kad tai – ne gripas, nes pastarąjį šimtmetį visos pandemijos buvo gripo pandemijos (išskyrus ŽIV, kurios plitimas visuomenėje kur kas lėtesnis), dėl kurių neįvedami judėjimo ribojimai, nekyla panika, nepadaroma pasaulinio masto žala ekonomikai.
Vakcinos buvo sukurtos ir patvirtintos per rekordiškai trumpą laiką. Trumpas vakcinos kūrimo laikotarpis žmonėms atrodo ne išskirtinės svarbos įvykis mokslo pasaulyje, o grėsmė. Teigiama, kad tokio laikotarpio per mažai nustatyti, jog vakcina yra saugi. Kaip pavyko taip sparčiai sukurti vakcinas, kur garantija, kad galime žmonėms sakyti, jog jas naudoti saugu?
Svarbu atskirti vakcinos sukūrimą ir jos testavimą. Vakcinos buvo sukurtos labai greitai, nes joms sukurti reikalingos technologijos buvo tobulinamos daug metų. Pavyzdžiui, „AstraZeneca“ (dabar – Vaxzevria),„Johnson & Johnson“ ir „Sputnik“ vakcinų kūrimui naudotas adenovirusas, sukeliantis peršalimo ligas, į kurįįdiegtas spyglio baltymas iš koronaviruso. Ši technologija buvo kuriama ir tobulinama jei ne nuo aštunto, taitikrai nuo devinto – dešimto dešimtmečių. Šiais laikais labai lengva sukurti geną ir įterpti jį į adenovirusą. Turimą virusą galima greitai padauginti laboratorijoje ir padalinti į tiek dalių, kiek reikia klinikiniams bandymams. Tą padarė „Oksfordo“ tyrėjų grupė, kurdama savo vakciną.
Pastarąjį dešimtmetį išryškėjo ir RNR pagrindo technologija, kuri, atrodo, gali teikti veiksmingiausių rezultatų. RNR pasižymi išskirtine istorija: tyrimai prasidėjo prieš 10 metų, klinikiniai bandymai vyko su gripu, tyrimus vykdė kelios bendrovės – „CureVax“, „Moderna“. Taigi, kai prasidėjo koronaviruso pandemija, jie tiesiog pakeitė RNR seką, tai įvyko labai greitai. Lygiai taip, kaip įvyko su adenoviruso technologija.
Man nekelia nerimo trumpas koronoviruso vakcinos sukūrimo greitis, nes tai nesudėtingas procesas. Dėl technologijų pažangos vakciną galima sukurti net greičiau nei per tris mėnesius. Kūrimas vyksta visiškai tiksliai, nes šiuolaikinė DNR sekos technologija yra patikima. Pakanka kelių dienų ir gali sukurti vakciną tiksliai taip, kaip nori. Bioinformatika, DNR ir RNR kompiuterinė analizė šiais laikais yra tiesiog puiki, lyginant su buvusia prieš 20 metų. Taigi, nė trupučio nesijaudinu dėl vakcinų kūrimo greičio.
Kitas aspektas – testavimo greitis. Įprastai būna pirma, antra, trečia klinikinių tyrimų fazės, stebimas imunogeniškumas, dozės dydis, efektyvumas. Taip pat analizuojamas efektyvumas vyresniems žmonėms, vaikams, paaugliams, nėščiosioms, žmonėms, sergantiems kokiomis nors ligomis, sąveika su kitais skiepais. Neturėjome laiko visiems šiems tyrimams. Bet tai nėra taip svarbu, nes tai susiję su įprastiniu vakcinos naudojimu ilgą laikotarpį. Svarbiausia buvo išsiaiškinti, kaip vakcina veikia suaugusiųjų populiaciją, nes ši liga pavojinga suaugusiems, vyresnio amžiaus žmonėms. Nereikėjo palengva, atsargiai testuoti vaikų, todėl testavimo fazė praėjo greitai.
Be abejo, negalėjome išskirti ilgalaikių šalutinių vakcinų poveikių, kaip antai vėžys, diabetas, išsėtinė sklerozė ar kt. Tačiau nėra net teorinio pagrindo nerimauti, nes vakcinas galime kurti labai tiksliai. Be to, RNR vakcinoje nėra jokių riziką keliančių komponentų. Moksliškai sunku įsivaizduoti, kad ilgalaikėje perspektyvoje ji galėtų sukeltų vėžio ar išsėtinės sklerozės riziką.
Žinoma, pradėjus naudoti naujas vakcinas, privalu stebėti, ar visi pasiskiepijusieji yra sveiki ir saugūs. Tokiu būdu ir identifikavome labai retai pasitaikančius kraujo krešulius, kurių įprastinis vakcinos tyrimas nebūtų atskleidęs, nes tyrimų programoje paprastai tiriama 30 000 ar 40 000 žmonių, o krešulių sudarymo tikimybė vienas atvejis iš 100 000 ar 200 000. Nemanau, kad vakcinų tyrimai buvo daromi paskubomis, ar kad yra dėl ko nerimauti.
Toliau – gamybos klausimas. Dirbu šioje industrijoje 15 metų. Pirmiausia pakalbėjau su buvusiu gamybos skyriaus vadovu, jis pasakė: „Džefri, nesu pastatęs gamyklos ir nesu sukūręs naujų vakcinų ar vaistų per trumpesnį nei trejų metų laikotarpį. O dabar tu nori pagaminti milijardus vakcinos dozių iki metų pabaigos. Pasvajok, tai neįmanoma“. Pasirodo, jis klydo. Žinoma, tai buvo sunku. Kompanija pradėjo kurti gamybos technologiją dar nežinodama, ar vakcina bus veiksminga. Įprastai tik, kai visi atsakymai yra „Taip“, galvojama apie kelių šimtų milijonų dolerių skyrimą gamyklos statymui. O šiuo atveju mes pradėjome klinikinius tyrimus,vakcinos gamybą ir gamyklų statybas vienu metu. Čia padėjo valstybės parama: Jungtinės Karalystės, JAV, Europos šalių vyriausybės prisidėjo 300 – 500 milijonų, kad jei nepavyktų, kompanija nebankrutuotų, o, jei pavyktų, turėtume vakcinų. Tai suteikė galimybę dirbti sparčiau nei įprastai ir nebijoti nesėkmių.
Neturiu nuogąstavimų dėl vakcinų poveikio sveikatai ar dėl jų saugumo. Žinoma, turime stebėti, ar nėra retų reiškinių, kaip antai minėti kraujo krešuliai. Manau, kūrimo, testavimo ir gamybos požiūriais mokslo pasaulisnepaprastai puikiai pasirodė. Mums labai pasisekė, kad spyglinio baltymo technologija koronaviruso atveju labai veiksminga. Jei nebūtų lydėjusi sėkmė, būtume viską padarę, pastatę gamyklas, tačiau neturėtume apčiuopiamų rezultatų ir panikuotume, nes situacija pasaulyje būtų tokia, kaip Indijoje: visur daugelį mėnesių vis dar tęstųsi absoliutūs ribojimai. Dabar svarbiausias klausimas – vakcinų gamybos pajėgumai ir prieinamumas.
Dalis vargingesnių šalių susiduria su problemomis, kai kuriose šalyse, veikiausiai mažose valstybėse, Afrikoje, vakcinacija iš viso nevyksta. Taip susidaro sąlygos atsirasti naujoms viruso atmainoms. Ar, jūsų nuomone, vakcinų nacionalizmas kelia grėsmę, siekiant užkirsti kelią naujoms atmainoms?
Be abejo, yra naujų koronaviruso atmainų atsiradimo pavojus. Jam įtakos turi ne nacionalizmas, o vakcinų trūkumas. Pavyzdžiui, jei JK, JAV ir Izraelyje būtų skiepijama 10 proc. žmonių, o likusi vakcinos dalissiunčiama kitoms pasaulio šalims, tai reikštų, kad naujų atmainų gali atsirasti Amerikoje, JK ar Izraelyje.
Dabar, kai didelė šių valstybių gyventojų dalis paskiepyta, naujų atmainų atsiradimo tikimybė jose gerokai mažesnė. Bet, žinoma, ji didesnė besivystančiose pasaulio šalyse. Jei iki Kalėdų būtume turėję 10 milijardųdozių vakcinų, būtume galėję išdalinti jų visame pasaulyje ir labai greitai paskiepyti daugybę žmonių. Bet kol gamybos pajėgumai mažesni už poreikį, tol yra naujų viruso atmainų atsiradimo rizika.
Manau, svarbesnis klausimas – kas teisinga? Ar teisinga Amerikoje, Jungtinėje Karalystėje skiepyti jaunesnius nei 40 metų žmones, kuriems maža tikimybė susirgti sunkiomis ligomis, kai Afrikos šalyse ar Indijoje nemaža dalis vyresnių nei 70 m. žmonių ar sveikatos apsaugos srities darbuotojų iki šiol nepaskiepyti? Tai – svarbi diskusija, kuriai reikia politinio koordinavimo. Visada bus žmonių, kurie aiškins: „Tai – mūsų vakcina, mes jąsukūrėme, todėl visi mūsų gyventojai turi būti apsaugoti, tik po to siųsime vakcinų kitiems“. Bus ir tokių, kurie sakys: „Tai – absurdas, turime dalintis. Juk ne visi turi galimybių jas gaminti“. Tarp šių dviejų kraštutinumų reikia rasti poziciją, kuri tenkintų visą populiaciją ir tuo pat metu būtų atsakinga viso pasaulio atžvilgiu. Politikams spręsti, kur yra tas vidurys. Mano nuomone, reikėtų atsižvelgti į galimą riziką, bet tai – sociologų ir politikų, o nemokslininkų sritis.
Šią savaitę gausiu antrą vakcinos skiepą, man pasisekė, labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pasiskiepyti, kita vertus kyla klausimas – kiek laiko turėsiu imunitetą virusui COVID-19? Ar mes tai žinome? Ar reikės kasmet skiepytis?
Kol kas to nežinome. Pavyzdžiui, vaikystėje nuo tymų, kiaulytės ir raudonukės skiepija du kartus: pirmasis skiepas maždaug pirmaisiais, o antrasis užtvirtinimui – penktaisiais gyvenimo metais. Taip apsauga užtikrinama visam gyvenimui, nors jau po pirmojo skiepo esame apsaugoti. Šie RNR tipo virusai turi panašumo su koronavirusu. Kita vertus, gripo atveju matome daugybę variacijų ir skiepytis reikia kiekvieną žiemą. Gripo vakcinų sudėtis keičiama ne kasmet, bet dažnai. Yra kitų virusų – peršalimo, rinovirusų, nuo kurių neturimevakcinų. Viena iš priežasčių, kodėl jų neturime – egzistuoja keli šimtai variacijų. Bet šie virusai nėra labai pavojingi – nuo jų atsiranda sloga, peršalimo simptomų.
Iki šiol nežinia, kaip vystysis koronavirusas, ar atsiras daugybė atmainų, ar reikės daugybės vakcinų variacijų, ar bus įmanoma tiek jų prigaminti. Jei virusas kis sparčiai, turėsime bėdos, bet gal jau turėsime bazinį imunitetą po pirmo skiepo. Gal galėsime užsikrėsti, bet liga nebus tokia sunki. Įprastai pandemijų atveju, kaip pavyzdžiui, Ispaniškojo gripo, siautusio 1918 m., plitimas vėlesniais metais gerokai susilpnėja. Taip gali nutikti ir koronaviruso atveju. O gal pasiskiepysime ir bus viskas – virusas išnyks, nebeplis bendruomenėse. Galimas ir tarpinis variantas – kai atsiranda tam tikras kiekis naujų atmainų, jos plinta, kuriamos naujos vakcinos,senosios nebenaudojamos, nes cirkuliuoja tik naujosios atmainos. Senoji vakcina tiesiog bus modifikuota naujoms atmainoms ar teks gaminti keliavalentes vakcinas. Aš, kaip virusologas, esu nusiteikęs gana optimistiškai, nematau priežasties tikėtis, kad virusas išsiskaidys į daugybę atmainų, kurioms visoms reikės skirtingų vakcinų. Ir nemanau, kad bus kaip gripo atveju, kai turime kasmet skiepytis.
Tikiuosi, realizuosis optimistinis scenarijus. Jūs kalbėsite LOGIN konferencijoje. Norėjau paklausti, kokią svarbiausią žinią norėtumėte pranešti? Ką norėtumėte pasakyti žmonėms, kurie jūsų klausysis?
Tai, apie ką kalbėjome dabar. Žinome, koks buvo vakcinų kūrimo ir tyrimo procesas iki COVID pandemijos – būdavo labai lėtas: skiriami milijardai dolerių, tada statoma gamykla, o po 10–12 metų pagaminama vakcinų. Net gripo vakcinų kūrimas užtrukdavo ketverius–penkerius metus. Manyčiau, pasimokėme iš Ebolos atvejo ir žymiai pagerinome technologijas, be to, buvo suderinta svarbi vyriausybių parama ir gamintojų atsidavimas. Mums pasisekė, kad spyglinis baltymas sukelia tokią imuniteto reakciją, kuri efektyviai saugo nuo COVID-19 infekcijos ir ligos.
O vakcinų priešininkams siūlau labiau pasitikėti mokslu. Suvienijus pažangų mokslą, gerą technologiją, sąžiningus žmones, tinkamą valdžios paramą ir bendradarbiaujant gamintojams, galime pasiekti stulbinamų rezultatų. Nors problema dar ir iki galo neišspręsta, situacija dabar daug geresnė, nei galėjo būti praėjus metams po kilusios pandemijos.
Egzistuoja daugybė konspiracijos teorijų – apie COVID-19, apie vakcinas nuo COVID-19 ir apskritai apie vakcinas. Kokių keisčiausių konspiracijos teorijų teko girdėti? Pribloškiančių, kurios absoliučiai neįmanomos?
Yra tų sąmokslo teorijų. Vieni kalbėjo: „nesiskiepykite vakcinomis, kurių kūrimą remia Bilo ir Melindos Gatesų fondas, nes jose yra nanodalelių, kurios pateks į smegenis ir taip kontroliuos mūsų elgesį“. Dar mačiau filmą,kurį sukūrė kažkoks pusiau religinis kultas, kilęs iš Kinijos, šiuo metu veikiantis Amerikoje. Jų filmas buvo ganaaštraus turinio, žmonės visai rimtai kalbėjo, kad kinai tyčia sukūrė virusą, kaip bakteriologinį ginklą. Mačiau kitų pseudomokslininkų filmų, teigiančių, kad neva yra įrodymų, kad tai žmonių sukurtas virusas. Tai netiesa, nes viruso seka rodo priešingai – jis labai panašus į tarp šikšnosparnių paplitusį virusą.
SARS 1 perėjo iš šikšnosparnių į civetes (nedidelius plėšrius žinduolius), o paskui persidavė žmonėms. Kinų ir viso pasaulio mokslininkai tiria laukinių gyvūnų virusus,nes norime geriau suprasti, ko tikėtis, jei jie persiduotų žmonėms.
Praeityje esu dirbęs su kempinligės virusu. Ši liga greičiausiai atėjo iš lapių ir persidavė galvijams, o paskui – ir žmonėms. Laimė, buvo tik keli šimtai atvejų. Tai – dar vienas pavyzdys, kaip ligos persiduoda nuo vienos rūšies kitai, tada trečiai. Tokių pavyzdžių biologijoje gausu. Be to, užsikrėtimo tikimybė vis labiau tikėtina. Per 70 metų žmonių padaugėjo beveik tris kartus. Kai gimiau, planetoje gyveno 2,4 mlrd. žmonių, dabar – jaubeveik 8 mlrd. gyventojų. Vis mažiau vietos lieka gamtai, gyvūnų arealams. Mano nuomone, būtent todėl gyvūnų virusai ir persiduoda žmonėms.
