Apie poetą Justiną Marcinkevičių dabar pasisako, kas netingi. Formaliai „diskusija“, labiau primenanti talžymąsi ideologinėmis ir politinėmis klišėmis, prasidėjo nuo idėjos pastatyti jam paminklą. Tada pasipylė serija straipsnių ir interneto memų – vieni puolė ne tiek paminklo idėją, kiek J.Marcinkevičių, kaip asmenį, poetą, kiti davė ir tebeduoda grąžos.
Kada viskas prasidėjo?
Prieš cituojant dabartines nuomones ir argumentus, verta prisiminti, kad kitas poetas emigrantas Tomas Venclova užsipuolė J.Marcinkevičiaus kūrybą dar pačioje nepriklausomybės pradžioje. Būtent kūrybą ir jos vertybinius orientyrus.
Tada, pasižiūrėjęs dramos „Mindaugas” pastatymą, T.Venclova viešai išreiškė pasibaisėjimą pagrindinio personažo idealizavimu, pareikšdamas, kad šis ciniškas pabaisa jam primena ledi Makbet. Dar labiau jis pasipiktino labai labai sovietiška ir atsilikusia publika, kuri drįso palydėti spektaklį aplodismentais.
Dabartinėje kritikoje poetui kur kas mažiau dėmesio skiriama jo kūrybai, bet daugiau pavydo ir politinių akmenų.
Kas ką užsipuolė?
Ne vieną knygą apie sovietmetį parašiusi ir jau anksčiau J.Marcinkevičių, kaip sovietinės dvasios skleidėją, žurnalistiniais argumentais bandžiusi demaskuoti Nerija Putinaitė teigia: „Vytautas Toleikis „Šiaurės Atėnuose“ parašė labai nuosaikų rašinį apie paminklą Justinui Marcinkevičiui. Tegaliu įsivaizduoti, koks šit štormas buvo jam ant galvos išpiltas per pastarąsias dienas. Vytautas išdėsto dvi mintis, kurios net ir dabartinei Lietuvos rašytojų sąjungai kelia neišsprendžiamą dilemą: JM buvo sovietinio režimo įrankis, sielos inžinierius, kita vertus – jis vienas talentingiausių Lietuvos poetų. Kad „Mažvydas“, „Katedra“ statomi ir rodomi iki šiol, tai visiškas nesusipratimas (apie „Mažvydo“ sovietiškumą nemažai rašiau knygoje „Skambantis molis“).“
Taigi, apkaltinama Rašytojų sąjunga ir neva nuskriausto V.Toleikio puolikai. Pastarasis padaromas vos ne sovietinių atgyvenų, užsislėpusių komunistų ir sovietų besiilginčių niekšų auka ir yra ginamas.
Čia dera pastebėti, per daug nesiaiškinant, kuri pusė nuosaikesnė ar radikalesnė, kad diskusija tik aštrėja.
Sovietiškumo simbolis?
Štai, ką savo feisbuko paskyroje rašo žinomas tinklaraštininkas Ričardas Savukynas, laikantis save aršiu sovietizmo ir dabartinės Rusijos priešu bei jos šnipų gaudytoju ir okupacijos šleifo naikintoju. Jis sako nesidomintis literatūrine reikalo puse.
Suskirstęs į kelias grupes tuos, kam patinka J.Marcinkevičius, jis išskiria neva svarbiausią. „Plačioji masė tų, kam Justinas Marcinkevičius yra jų jaunystė, jų tapatybė, jų sielos melodija. Jie su meile prisimena sovietinius V.Kapsuko universiteto bendrabučius ir kolūkio talkas, <…>, SSB (studentų statybinius būrius), nes ten užsidirbdavo, gerdavo ir galva neskaudėjo, dainų šventes, nes kitokių koncertų nebuvo (kai Vilniuje gastroliavo Alla Borisovna Pugačiova, bilieto kaina pas spekuliantus buvo 70 rublių, na bet „Boney M“ koncerto bilietus Maskvoje pardavinėjo iš rankų už 300 rublių, kas yra 3 000 eurų maždaug pagal šių dienų perkamąją galią),“ – rašo jis ir nesustoja.
„Jiems Marcinkevičius yra gazirofkė iš automato, „Tauro Ragas“, čeburekai, tarybinė Palanga, išlauktas ir už dyką gautas butas, nemokamas kelialapis su maitinimu atostogoms Birštone, Budraitis, Adomaitis, Banionis – visas teigiamų emocijų spektras. Jūs manote, jie negins paminklo visam tam?“– baigia savo pasisakymą R.Savukynas.
Tai dar ne patys aršiausi pasisakymai. Kiti šių dienų autoritetai lygina jį net su spekuliantu, nešusiu iš kombinatų mėsą po apatiniais. Tačiau jiems yra atsakoma.
Kokia tikroji priežastis?
Filosofijos mokslų daktarė Nida Vasiliauskaitė „Valstiečių laikraščiui“ sakė, kad iš tiesų šio taškymosi priežastys yra kitos. Ir pasišaipė iš priekaištų dėl privilegijų.
„Visi, tuo metu gyvenusieji Sovietų Sąjungoje ne pogrindyje ir oficialiai dirbę kūrybinį intelektinį darbą, turėjo tokių privilegijų ir jomis naudojosi. Tad prikaišioti galima lygiai visiems – vien todėl, kad gimė čia, neemigravo, neišėjo į mišką, lagerį, psichiatrinę ligoninę ar kalėjimą, arba kad buvo menininkai ar mokslininkai, užuot buvę fabrikų darbininkais ar kolūkiečiais. Kritika dabar konkrečiai sukoncentruota į Justiną Marcinkevičių ne todėl, kad jis – kaip ir kiti – jomis naudojosi, o todėl, kad tapo išskirtiniu tikros nacionalinės pagarbos ir dėkingumo objektu, daugybę žmonių įkvėpusiu ir padrąsinusiu taip pat ir politiniam pasipriešinimui,“ – atkerta N.Vasiliauskaitė.
Jai antrindamas buvęs Seimo narys Laimontas Lainius Dinius, kuris buvo ir vėlyvuoju sovietmečiu kūręs dainininkas, nurodo, kad „jeigu jau kelti tuos sovietizmo griekus paviršiun, tai gal lyginamaisiais pavyzdžiais būtų galima paviešinti ir tai, kuo tuo metu naudojosi ar nesinaudojo kiti to laikotarpio veikėjai, dabar laikomi pažibomis. Dar ir paminint, ką tuo metu veikė profesorius Vytautas Landsbergis ar dukart prezidentė Dalia Grybauskaitė,“ – komentavo jis „Valstiečių laikraščiui“.
Pasak L.L.Diniaus, galima priminti ir dar kai ką. „Pakeliant tuo pačiu ir kitus nuveiktus darbus Lietuvos laisvės bylai, pradedant signatarais, baigiant tais, kurie stojo į komunistų partiją tada, kai Lietuvoje jau buvo Sąjūdis. Pavardžių neminėsiu, bet jų daug, labai daug. Ir signatarų, ir ko tik norite. Ir visi jie gražūs. Tik ne visi kūrė „Laisvę“, „Trečią atsidusimą, „Amžiną balsą“, „Mindaugą“, „Katedrą“, „Mažvydą“ ir t.t., nekalbant apie mūsų, Lietuvos Konstitucijos preambulę, parašytą tojo paties Poeto“, – primena jis.
Politikai nuosaikesni
Politikai yra kur kas atsargesni savo vertinimuose nei nuomonių formuotojai, apžvalgininkai, kūrybos pasaulio žmonės ar visuomenininkai.
Pavyzdžiui, tas pats prof. Vytautas Landsbergis išreiškė nuomonę, kad šis aršus ginčas dėl poeto ir paminklo esą tik atitraukia dėmesį nuo Lietuvai gyvybiškai svarbių klausimų. Pirmiausia – nuo karo Ukrainoje ir Rusijos grėsmės. Čia su profesoriumi, šių eilučių autoriaus nuomone, sutikti galima, priduriant, kad jis užgožia ir rimtas vidaus politikos problemas bei tendencijas, bet tai būtų atskira tema.
Visai kitos pakraipos Seimo narys – „valstietis“ Aurelijus Veryga rašo: „Jei rimtai, tai turbūt ne už kalnų tas laikas, kai bus pasmerkti ir visi, gimę tokiu laiku, kad gyveno ir kūrė sovietmečiu, nes gimė ne laiku. Matyt, galėjo ir palaukti. O jei dar ir mokslu užsiiminėjo, gal kokį išradimą padarė, gal net žmones operavo, ar tuos operavusius universitete mokė ir t.t., tai neabejotinai yra kokie tai neaiškūs tipai, „prisitaikę prie sistemos“. Argi tokius gerbsi ir paminklus statysi? O jau pastatytus reikėtų kaip fontaną prie Seimo paveiksliukais uždengti“, – juokauja jis.
Tiesa, Seimo vicepirmininkas laisvietis Vytautas Mitalas pasipriešino paminklo J.Marcinkevičiui statybai, nes neva tai „atims viešąją erdvę iš vaikų ir jų palikuonių“.
Vilniaus meras konservatorius Valdas Benkunskas pareiškė, kad neteiks savivaldybės tarybos balsavimui paminklo klausimo, kol dėl jo „visuomenėje nebus sutarimo“.
Ramesnę politikų retoriką galima paaiškinti paprastai – didelė jų dalis dar tiesiog neišsiaiškino, kurią poziciją užėmus yra mažesnis pavojus pakenkti savo reitingams.
Grįžtant prie kūrybos
N.Vasiliauskaitė, paklausta ar J.Marcinkevičių buvo lengva prižiūrėti sovietmečio cenzoriams, atsakė: „Kaip ir kiekvienas menininkas, jis stengėsi arba ją apeiti, arba pasinaudoti ir rasti būdų kalbėti per ją nepaisant jos, arba, kai kuriais atvejais galbūt išties sutiko su jos reikalavimais kaip pagrįstais ir teisingais – kol nebesutiko. Cenzoriai veikiausiai beskaitydami irgi tapdavo slaptais sąjungininkais – prižiūrinčiais tik paviršių, bet neketinančiais žlugdyti gero, daugiasluoksnio autoriaus, net jei patys „dirbo iš idėjos“ ir manė autorių esant neteisų („nepakankamai suprantantį“). Tokį efektą tiesiog turi atidus geros literatūros skaitymas – cenzorius arba skaito su išankstine distancija, atsainiai, ir todėl daug ką pražiūri, arba panyra į tekstą, o tada, jei tas tekstas paveikus, pats transformuojasi iš tikrinimo mašinos į gyvą žmogų.“
Paminklas įprasmina tris J.Marcinkevičiaus trilogijos akcentus – tautą, kalbą, valstybę
J.Marcinkevičius dar yra kaltinamas ir tuo, kad buvo „buldozerinis ateistas“, priešiškas bažnyčiai. Čia pasitelkiama, pvz., citata iš kūrinio „Kraujas ir pelenai“ (apie Pirčiupių sudeginimą): „Pirmoj eilėj aš kaltinu bažnyčią, / Nes ji išmokė žmogų atsiklaupti, / O atsiklaupus galima tik mirti, / Bet ne kovoti.“
Kunigas, antisovietinis disidentas Robertas Grigas „Valstiečių laikraščiui“ teigė matąs tokiame puolime daug primityvumo. „Žiūrėdamas LRT žinias ir pasisakymus šia tema – šyptelėjau. Matyt, supratus, kad jau panaudotų priemonių poetui sudoroti neužtenka, nesėkmingai bandoma ištraukti dar ir religinę kortą. <…> Kai dar buvau moksleivis, bet linkau link tikėjimo bei opozicijos sovietų valdžiai, irgi apie tai mąstydavau, bet reikia pripažinti ir suprasti, kad vėliau – apie 1960–1970 metus jo kūryboje ima dominuoti visai kiti akcentai. <…> Atsiranda daug kitiems lietuvių lyrikams būdingų bendražmogiškų, sugyvenimo harmonijos temų ir strofų, kuriose išreiškiamos vertybės, brangios ir krikščioniui“, – sakė jis.
Pasak R.Grigo, jei ankstyvajam poeto kūrybos veidui tikrai galima prikišti daugiau sovietizmo, tai vėliau viskas keitėsi. „Vienaip atrodo rinkinys „Prašau žodžio“, o visai kitaip „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ – jie yra suprastini kaip lietuvių tautos gimimą, lietuvybės gaivinimą ir pasipriešinimą tai pačiai carinei Rusijai simbolizuojantys kūriniai.
„Pagaliau neverta pamiršti ir jo politinio vaidmens, įsitraukimo į Sąjūdį, to, kad jis rašė Konstitucijos preambulę. O ką bekalbėti apie jo puikią kalbą ir Sausio 13-osios aukų lydėjimą nuo Katedros iki Antakalnio kapinių. Pagaliau, kai jo kūrybai bandoma prikišti, kad ji esanti panteistinė ir neva todėl priešiška katalikybei, nes mat akcentuoja ir žmogaus santykį su gamta, žeme, tai jau visai nerimta. <…> Net kunigo Vaižganto kūryboje esama to paties. <…> Grįžtant prie kovos ir atsiklaupimo, tai kovos formos juk būna įvairios. Dalgininkai–sukilėliai eidavo neatsiklaupę, o atsiklaupimas maldai irgi gali būti kovos forma. Poetas galiausiai tą perprato ir puikiai perteikė savo kūryboje“, – primena R.Grigas.
Kaip bebūtų, nepanašu, kad šis triukšmas aplink poetą greitai baigsis. Jei vieniems kritikams iš tiesų kliūva jo atskiri kūriniai ar net kūrybos tarpsniai, tai aršiems propagandistams tai gera proga primityviai išsiplūsti. Taip, panašu, mėginama išaukštinti save, niekinant kitą. O dėl paminklo, tai kas gali paneigti, jog tiesiog norima jį statyti kam nors kitam? Galimai taip pat gimusiam ir gyvenusiam sovietmečiu, turėjusiam privilegijų, bet neužsitarnavusiam tokio autoriteto.
Apie paminklą
Skverą pavadinti J.Marcinkevičiaus vardu pasiūlė dalis visuomenės, tai parėmė Lietuvos rašytojų sąjunga, už tai vienbalsiai 2020 m. nubalsavo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariai, įskaitant konservatorius ir liberalus.
Konkurse dalyvavo 15 architektų, buvo pateikti įvairūs siūlymai. Tada 9 asmenų komisija, sudaryta iš geriausių savo srities specialistų – nuo architektų, menotyrininkų iki bažnytinio paveldo apsaugos specialistų, – vertino tuos kūrinius. Iš jų buvo išrinkti penki laimėtojai, o pagrindinis laimėtojas – „Trilogija“. Paminklas įprasmina tris J.Marcinkevičiaus trilogijos akcentus – tautą, kalbą, valstybę.
Skulptūros architektas – Gintaras Čaikauskas, skulptorius – Gediminas Piekaras.
Rašytojų sąjunga kreipėsi į Vilniaus savivaldybės Istorinės atminties komisiją ir gavo pritarimą šios skulptūros statymui.
