Žmogaus santykis su konkrečia vieta kuriamas per emocijas ir prisiminimus, kurie ilgainiui įsitvirtina ne tik atskiro individo, bet ir kolektyvinėje sąmonėje – taip susiformuoja vietovės tapatybė. Galima pasakyti ir poetiškiau – erdvė įgauna sielą.
Stasys Buškevičius
Vytauto parkas mano kartai labiausiai asocijuojasi su ten veikusiais atrakcionais ir smagiai praleistomis vaikystės dienomis – tais laikais, kai gyvenimas nebuvo itin dosnus pramogomis. Todėl išgirdęs parko pavadinimą, vyresnis kaunietis jo jokiu būdu nesupainios su niekuo kitu – miesto centre esanti gamtos oazė turėjo labai stiprų, išskirtinį bruožą.
Sovietmečiu įrengti atrakcionai tik pratęsė parko tapatybės formavimosi procesą, nes nuo pat XIX amžiaus jis buvo kuriamas kaip poilsio, pramogų ir kultūros erdvė.
Pakraštyje stovintis apleistas paviljonas mena jaunimo šoktą tango ir valsą, rengtus koncertus ir teatro vaidinimus, o šimtamečiai ąžuolai galėtų būti liudininkai kadaise čia vykusių įvairių sporto šakų varžybų.
Bėgant metams parkas keitė formas, bet jo esmė liko ta pati – burti miestiečius, teikti jiems pramogas bei džiaugsmą. Tokia ir buvo tikroji Vytauto parko siela, kurios atminimas dar nėra išblėsęs.
Deja, atėjo diena, kai Vytauto parko tapatybė buvo išrauta su šaknimis. Papūtė pertvarkų vėjas – atrakcionus valdantiems verslininkams teko išmontuoti ilgamečius įrenginius ir apleisti daugelį metų puoselėtą pramogų kampelį. Atvykę darbininkai naujai išasfaltavo takelius, surentė suoliukus ir išvyko, palikę sutvarkytą, bet… negyvą erdvę.
Vietą, kuri nesiskiria nuo daugybės kitų panašių. Be savito šarmo, su prarasta tapatybe. Vietoj senų (nors ir atgyvenusių) atrakcionų nebuvo pasiūlyta nieko naujo, ir beveik šimtmetį žmones viliojęs parkas virto tiesiog žalia zona.
Tvarkinga, bet be garsų, be juoko, be šurmulio – jis primena muziejų be lankytojų.
Kaip atkurti Vytauto parko gyvybę?
Jei norime, kad Vytauto parkas vėl taptų miesto gyvenimo dalimi, būtina tvarkyti ne tik infrastruktūrą, bet ir grąžinti turinį. Miestas kartu su bendruomenėmis ir verslu turi imtis iniciatyvos prikelti parką naujam gyvenimui – iš naujo įkvėpti jam sielą.
Vytauto parkas galėtų tapti idealia erdve bendruomenių renginiams ir šeimoms – vedant edukacinius užsiėmimus, įrengus pramogų bei aktyvaus laisvalaikio aikšteles.
Taip pat čia galėtų vykti kultūrinė veikla – mažieji koncertai, meno instaliacijos, festivaliai. Neabejoju, kad kauniečiai gali pasiūlyti šimtus puikių idėjų. Tereikia jų paklausti.
Urbanistinė erdvė – tai ne tik pastatai ir takeliai. Ji – tai žmonių išgyvenimai, susitikimai, istorijos.
Vytauto parko atvejis – puikus priminimas, kad atnaujindami fizinę aplinką neturime pamiršti jos dvasios. Jei norime tikro miesto gyvybingumo, turime kurti ne tik grožį, bet ir prasmę.
