Praėjusios žiemos pavakarę darbą baigianti Saulė Buzevičienė sulaukė skambučio iš specialiųjų tarnybų. Negalią turinčių asmenų centro „Korys“ socialinė darbuotoja buvo iškviesta į šeimyninio barnio smaigalyje atsidūrusio neįgalaus asmens namus, kur turėjo suteikti jam reikiamą pagalbą.
Į įvykio vietą su kolega atvykusi S. Buzevičienė nustėro – sunkią negalią turintis žmogus buvo paliktas vienas nešildomuose namuose be dokumentų ar nuorodų į jo vartojamus medikamentus.
Neįgaliojo namuose lankęsi „Korio“ atstovai ėmė ieškoti galimybių, kaip protinę negalią turintį asmenį priimti laikinajai globai.
„Ieškojome tiek dokumentų, tiek vaistų, bandėme kalbėtis su žmogumi, kaip galime jį parsivežti, – prisiminė „Korio“ socialinė darbuotoja. – Paaiškėjo, kad žmogus net batų neturi. Radome paliktą mobilųjį telefoną, kuriame buvo trys numeriai. Vienas iš jų paštininkės, kuri neša pensiją. Paštininkė trumpai nupasakojo situaciją – jaunuolis visada būna namuose ir niekur iš jų neina.“
- Buzevičienė sukosi iš situacijos į įvykio vietą paeiliui kviesdama tiek policiją, tiek greitąją pagalbą. Atvykusios tarnybos padėti negalėjo – neįgalus asmuo palikti gyvenamąją vietą atsisakė, tad neliko nieko kito, kaip laukti žinių apie tėvų būklę.
Laimei, neįgalaus asmens mamai nieko rimto nenutiko ir po keleto ligoninėje praleistų valandų ji sugrįžo namo. Nors ši istorija turėjo laimingą pabaigą, S. Buzevičienė suvokė, kad ne tik batų, bet ir kitų reikiamų priemonių stokojančių neįgalių žmonių gali būti ne vienas.
Socialinei darbuotojai antrino ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitete pareigas einantis Jonas Ruškus, situaciją Lietuvoje įvardijęs skeptiškai – esą negalią turintiems žmonėms netrūksta problemų, su kuriomis jie susiduria.
„Reikia suvokti, kad negalią turintys žmonės, visų pirma, yra žmonės. Jie turi lygiai tokias pačias teises, tačiau patiria diskriminaciją vien dėl to, kad turi negalią, nes dėl pagalbos ir visuomenės prieinamumo stokos, jie atsiduria už visuomenės borto. Todėl būtina padėti, kad žmogus galėtų gyventi tokiomis pačiomis galimybėmis kaip ir visi“, – kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius.
Kaip keistųsi (ir ar keistųsi?) negalią turinčių žmonių gyvenimo kokybė, jei už socialinės paramos lėšas būtų galima gauti neįgaliesiems reikiamų paslaugų? Ekspertai tam vieningai pritaria, tačiau diskutuoja dėl galimos tokios sistemos formos.
Kauno miesto savivaldybės socialinių paslaugų skyriaus vedėja Jolanta Baltaduonytė tikino, kad spragų negalią turinčių asmenų paslaugų suteikimo sistemoje vis dar yra nemažai, tad sprendimo, kaip tai padaryti efektyviai, reikia tikslaus ir operatyvaus.
„Didesnis dėmesys turi būti skiriamas asmens gaunamoms paslaugoms. Tai reikštų, kad turėtų būti sukurtas paslaugų lėšų krepšelis, kai asmuo gauna paslaugas pagal savo poreikį ir gali pats rinktis įstaigą, kuri jam suteiks aptarnavimą, atsižvelgiant į siūlomą kainą. Tai jam leistų pagal turimą krepšelį susimokėti už teikiamas paslaugas“, – dėstė J. Baltaduonytė.
Tuo metu negalią turinčių asmenų centro „Korys“ vadovė Diana Skemundrienė vylėsi, kad Lietuvoje artimiausiu metu bus prieita prie sprendimo bandyti atkartoti sėkmingus užsienio šalių pavyzdžius. Iliustruodama juos, D. Skemundrienė pasitelkė Danijoje taikomą praktiką.
„Danijos neįgalieji į užimtumo centrus eina kaip į darbą, – pasakojo „Korio“ direktorė. – Tai nėra atvira darbo rinka, bet jie gauna išmoką už tai, kad eina į užimtumo centrą. Ne jie susimoka, kad eitų, bet gauna dalinę išmoką už tai, jog gauna jų poreikius atitinkančias socialines paslaugas.
Šiandien dažnas atvejis, kai neįgaliojo pašalpa artimiesiems yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, tad susimokėti už socialines paslaugas tokios šeimos neturi iš ko. Įgyvendinus Danijoje naudojamą socialinių paslaugų sistemą, artimieji piktnaudžiavimo galimybės netektų. Taip pat neliktų asmenų, kurie negauna paslaugų, nors jos yra reikalingos pagal negalios pobūdį. Be to, tokios sistemos įgyvendinimas užtikrintų ne tik motyvaciją kreiptis dėl paslaugų, bet ir būtų puiki negalią turinčių žmonių orumo užtikrinimo priemonė.
Užimtumo centruose neįgalieji turi savų pareigų, kurios yra susijusios su uždarbiu. Pavyzdžiui, paveikslėlių gamyba iš karoliukų. Vienas žmogus gali padaryti vieną paveiksliuką per savaitę, kitas – vieną per mėnesį. Visa ta produkcija yra realizuojama ir iš to ateina naudingumo jausmas – neįgalieji eina į užimtumo centrus ir gamina dalykus tam, kad vėliau juos parduotų.“
Didesnį negalią turinčių asmenų įsitraukimą į visuomenę skatinusi J. Baltaduonytė siūlė užsienyje pritaikomą asmeninio asistento paslaugą, kuri leistų žmogui su specialiaisiais poreikiais įsilieti į darbo rinką.
„Geri kitų šalių pavyzdžiai skatina siekti geresnės neįgalių asmenų integracijos į darbo rinką. Mūsų sistema galėtų atrasti puikų sąlytį su asmeninio asistento paslauga. Tokiu atveju neįgaliajam yra mokamas minimalus darbo užmokestis, o jo asistentui – užmokestis, numatytas teisės aktuose“, – kalbėjo Kauno miesto savivaldybės atstovė.
Visi kalbinti pašnekovai vieningai sutarė, kad siekiant padidinti negalią turinčių asmenų integraciją į darbo rinką, reikėtų imtis konkrečių veiksmų. J. Ruškaus teigimu, kiekvieno negalią turinčio asmens situaciją būtų galima vertinti individualiai. Anot jo, tinkama priemonė tai pasiekti būtų Estijoje taikomas pavyzdys.
„Estai atsisakė medicininio vertinimo sistemos ir perėjo prie individualaus asmens vertinimo, – teigė VDU profesorius. – Dėl to buvo sukurti vadinamieji atvejų vadybininkai, kurie susitinka su žmogumi ir įvertina to asmens poreikius socialinei įtraukčiai. Tada yra suteikiama atitinkama pagalba žmogui, turinčiam negalią.
Įvardinta pagalba gali būti laikomas profesinis rengimas, darbo vietos suradimas, mokymasis. Dėmesys atkreipiamas į konkrečius žmogaus poreikius ir pagal tai padedama siekti socialinės įtraukties. Šis struktūrinis pokytis yra labai geras. Deja, pas mus tokio proveržio nėra ir nesimato, kad dar bus.“
