Pranašas Izaijas aprašo džiaugsmingą izraelitų grįžimą iš Babilonijos tremties į Jeruzalę: „Prabilkit į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos tremtis pasibaigė, jos kaltė išpirkta. Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį!“ (Iz 40, 2.3).
Grįžimo iš tremties džiaugsmas pažįstamas ir mums, lietuviams. Jį išgyveno mūsų tremtiniai, dešimtis metų praleidę Sibire ir po tirono Stalino mirties sugrįžę į Lietuvą. Nors anuomet Lietuva dar buvo pavergta, bet tai nesukliudė tremtiniams džiaugtis: pagaliau mato artimųjų veidus, gali vaikščioti keliais ir takeliais, kuriuos mynė nuo vaikystės dienų.
Pasaulis ir jame viešpataujanti nuodėmė gali pavergti žmogų labiau nei fizinis pavergimas, kai žmogus įkalinamas ar ištremiamas. Nuodėmė, ypač sunki, ištremia žmogų iš dangaus tėvynės – Dievo artumo. Advento metas yra mūsų kelionė į laisvę, todėl esame kviečiami apmąstyti tai, kaip galime išsilaisvinti ir susigrąžinti, ką buvome praradę.
Evangelistas Morkus, pradėdamas pasakojimą apie mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, pirmiausia pristato Jo pirmtaką – Joną Krikštytoją. Jonas krikštijo pas jį atėjusius žmones ir skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“ (Mk 1, .
Jono Krikštytojo laikų žmonės dvasiniams dalykams buvo imlesni už mus, XXI amžiaus žmones, nes anuomet buvo mažiau gundymų. Be to, žydai buvo romėnų pavergti, ir Jono skelbimas apie ateisiantį Mesiją žadino išsilaisvinimo iš prispaudėjų viltį.
Dabar gi mes, būdami laisvi, visai neblogai medžiagiškai įsikūrę ir informavimo priemonių užversti bevertėmis sensacijomis, esame praradę dvasinės laisvės ilgesį, nesugebame pasipriešinti mus pavergiančiai pasaulio įtakai. Nieko nėra blogiau, kaip vergui pamilti savo pančius.
Advento metu Bažnyčia ragina mus išsivaduoti naudojant užtikrintas priemones – maldą ir pasninką. Valandėlė, kurią melsdamiesi praleidžiame Dievo artumoje, mus atgręžia į tikrovę, kuriai esame skirti ir kurią per rūpesčius ir bėgimą primirštame.
Pasninkas nėra savęs kankinimas, bet tik priemonė labiau atsigręžti nuo kūniškų prie dvasinių dalykų. Pats reikalingiausias pasninkas nėra susilaikymas nuo mėsos gabalėlio, bet savęs apribojimas nuo mus atakuojančios informacijos srauto. Maža padės, jei penktadienį nevalgysime mėsos, bet nevaldysime smalsumo ir vis žvilgčiosime į savo išmanųjį telefoną, tikėdamiesi pamatyti ir perskaityti kažką įdomaus.
Dievo žodis apaštalo Petro lūpomis primena laikų pabaigą, kai „dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sudegs ir suskils, ir žemė su savo kūriniais sudegs“. Tačiau pasaulio pabaigos priminimas yra labai viltingas: „Mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas. Todėl, mylimieji, šito laukdami, stenkitės tapti jo akivaizdoje nesutepti, nepeiktini ir taikingi“ (2 Pt 3, 10.13–14).
Advento metu ruošiamės pasitikti į žmonijos istoriją ir mūsų tarpą ateinantį pasaulio Gelbėtoją Jėzų Kristų. Prieš du tūkstančius metų jis atėjo į žemę, gimė Betliejuje kaip silpnas kūdikėlis, bet pakeitė žemės veidą ir žmones, kurie Jį, kaip Mokytoją ir Gelbėtoją, priėmė. Adventas padės ir mums labiau atsigręžti į Jėzų ir jo paskelbtąją Gerąją Naujieną, jeigu tik žengsime reikalingą žingsnį.
Advento metu dažniau prisiminkime apaštalo Petro palinkėjimą: laukiant Jėzaus atėjimo į mūsų tarpą, nepagailėti pastangų tapti jo akivaizdoje nesuteptiems, nepeiktiniems ir taikingiems
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
