Prieš karą Kaune buvo pastatytas ir veikė ne vienas įspūdingas kino teatras – „Forum“, „Odeon“, „Daina“, „Aušra“, „Pasaka“ ir kiti – ne vienas iš jų – pakeitęs pavadinimą, arba ne – Kaune veikė ir mūsų aptariamu laikotarpiu. Deja, Lietuvos kino pramonė dideliu sukurtų filmų skaičiumi prieš karą nepasižymėjo – nufilmuota tik viena komedija, pirmas pilnametražis lietuviškas filmas „Onytė ir Jonelis“ arba „Nelįsk kur nereikia“. Tačiau istorinės nuotraukos liudija – prieš okupaciją ir Kaune noriai rodyti Sovietų Sąjungoje sukurti kino filmai.
“Kol liaudis beraštė”
Visiems gerai žinoma Lenino citata „Iš visų menų mums svarbiausias kinas“, kuri iš tikrųjų turėjo skambėti „Kol liaudis beraštė, svarbiausi iš menų mums yra kinas ir cirkas“. Sovietų valdžia dar prieš karą su dideliu užsidegimu puolė kurti kino filmų, tačiau būtent nuo prieškario laikų tarybinėms kino juostoms būdingas perdėtas ideologizavimas. Buvo tarsi filmuojamas imituotas gyvenimas – ar tai būtų imituotas Žiemos rūmų šturmas, ar šarvuočio „Potiomkino“ sukilimas. Buvo juokaujama, kad Stalinas (o visi sovietų vadovai savo valdose turėjo kino sales ir pirmiau už visus kitus kino juostas peržiūrėdavo) realiai buvo ne tik pagrindinis šalies kino kritikas, bet ir – dabartinio Holivudo terminais – vykdantysis prodiuseris.
Kartais ideologinės priežastys galėdavo nulemti ištisą filmo likimą. Pavyzdžiui, kaip tik prieš Didįjį Tėvynės karą „Mosfilm“ kino studija sukūrė lengvo žanro, miuziklo vodevilio turinio filmą „Keturių širdys“ arba „Сердца четырёх“, kuriame seseris vaidino Serova ir Celikovskaja, o jų meilės objektus Samoilovas ir Špringfildas. Beda tik kad Samoilovo personažas buvo… sovietų karininkas. Jo šokiai ir meilinimasis visai nederėjo prie karo pradžios realijų, tad juosta turėjo palaukti 1944 metų, kai jau buvo aišku, kad Raudonoji Armija sutriuškins fašistus.
Laidą apie Kauno miesto istoriją “Kauno plokštelių fabrikas” galite išgirsti kas antrą šeštadienį 14:00 Kauno regiono radijo stotyje “Tau”.
