Rasa Bakienė dirba priklausomybės ligų specialiste Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos mobiliojoje komandoje Kaune. Kolegos sako, kad nuo moters veido beveik nedingsta šypsena, nors kasdienis darbas iš jos pareikalauja itin daug vidinės stiprybės. Įvairių sunkumų turintį žmogų jai tenka įkvėpti patikėti savo jėgomis ir galimybe pasveikti.
„Mano energijos šaltinis yra bėgimas. Gyvenu Kauno rajone prie miško, tereikia pro kiemo vartus išeiti, ir jau esu gamtoje. 5-7 kilometrų kasdienis bėgimas man seniai tapo rutina“, – sako Rasa, o moters sąskaitoje ir kur kas ilgesnės distancijos, pusmaratoniai, ekstremalios trasos.
Sąmoningai bėgioja nuo dvylikos metų
„Visų pirma, mačiau gerą pavyzdį šeimoje. Slidinėjimas, jojimas ar kitos aktyvios veiklos tėvams buvo artimos, o mes, vaikai, visada buvome kartu. Pakeliui į darbą, tėtis nuvesdavo mane su sese į mokyklą ir dar prabėgdavo kokius penkis ratukus mokyklos stadione“, – aktyvią vaikystę prisimena Rasa.
Nuo dvylikos metų jau pati sąmoningai pradėjo bėgioti. Vakarais po pamokų stadione sukdavo ratus ir skaičiuodavo: dešimt ratukų – trys kilometrai. Juokiasi, kad tada toks atstumas jai atrodė įspūdingu, didžiavosi savimi.
Nuo sporto moteris niekada nenutolo. Studijavo Lietuvos sporto universitete Kaune, vėliau sekė visuomenės sveikatos studijos Lietuvos sveikatos mokslų universitete. O po ilgų valandų paskaitose ir darbo tuomet buvusioje Vaiko raidos klinikoje „Lopšelis“, kur daug skausmingų istorijų ir visa tai turėjo priimti į save, atsvara dideliam emociniam krūviui ir vėl buvo bėgimas. Pašnekovė įsitikinusi, kad tik sportas apsaugojo ir šiandien tebesaugo ją nuo emocinio perdegimo.
„Būdavo, baigiasi paskaitos arba darbas, sėdu į automobilį, važiuoju į Kleboniškio mišką, na ir kokie septyni kilometrai kas vakarą. Vežiojausi automobilyje sportinę aprangą ir nė karto nepasidaviau pagundoms pasukti kitur, žinojau, kad niekas nesuteiks tokio gero pojūčio, kaip sportas gamtoje“, – pasakoja bėgimo entuziastė.
Su būsimu vyru suvedė meilė bėgimui
Tuomet studentė Kleboniškio miške sportavo viena, bet po keleto metų pradėjo ieškoti bendraminčių. Taip susipažino su būsimu vyru. Internete jis atsiliepė į kvietimą bėgioti kartu, pasisiūlė į kompaniją, mat irgi sportavo Kleboniškio apylinkėse.
Aštuoneriais metais vyresnis Vidas tada jau buvo užkietėjęs ilgųjų nuotolių bėgikas, laimėjęs ne vieną maratoną. Pradėjus sportuoti kartu, jis jaunai merginai atvėrė varžybų gyvenimą. Iki šiol abu kone kiekvieną savaitgalį vyksta vis į kitas bėgimo varžybas mūsų šalyje, Lenkijoje ir kitur. Jau dvidešimt metų sportiškai šeimai toks režimas yra nuolatinis ir nuo jo nukrypo tik kai Rasa laukėsi.
„Vyras bėga visą maratono trasą, kaip žinia, ji yra 42 km, o aš renkuosi trumpesnius atstumus nuo 5 km iki pusmaratonio. Pradedantis bėgikas sau kiekvieną kartą išsikelia užduotį susidraugauti su vis didesniu atstumu. Pavyzdžiui, su 5 km, paskui su 10 km. Tai reiškia, tą atstumą gali ramiai įveikti savo tempu ir po to dar jaustis gerai. Mano komforto zona yra pusė maratono, mano organizmui gana, aukščiau kartelės nekeliu“, – dalijasi Rasa.
- Bakienė primena, kad maratonas yra patyrusių žmonių distancija, jį bėga maždaug nuo trisdešimties metų amžiaus, kai sportininkas jau įgyja ištvermės, susidraugauja su distancija: „Jaunam žmogui įveikti maratoną sunku dėl fiziologinių dalykų ir dėl psichologinio pasirengimo stokos“.
Trylika metų rengia savo šeimos maratoną
- Bakienei įsimintiniausi ne ilgi, bet sudėtingi bėgimai, tokie kaip Vilniaus X trasa. Joje tenka įveikti daug natūralių gamtos kliūčių, itin stačius šlaitus ir pavojingas nuokalnes. Jeigu įprastai 5 km ji bėga iki trisdešimties minučių, tai šioje trasoje tokiam pat atstumui sugaišta valandą ir ilgiau. Bėgikei tai yra puiki fizinė ir emocinė iškrova.
Visgi pats mylimiausias abiem su vyru yra Vilemų maratonas. Ir tame, juokiasi Rasa, nieko keisto: tai judviejų kūrinys, šeima jį pavadino savo kaimo, kuriame gyvena, vardu. Tikras maratonas, kurio trasa yra 42 km, į Vilemus Kauno rajone sutraukia iki penkiasdešimties dalyvių kasmet. Suvažiuoja gan pajėgūs bėgikai iš visos Lietuvos.
Bėgikė vardija pavyzdžiu jai tapusią kauniečių Balčiūnų šeimą, sako, kad senjorų fizinės formos ir darnos gali pavydėti ir jauni žmonės. Vyriausias Vilemų maratono dalyvis yra Lietuvos ultra ilgų nuotolių bėgikas, pasaulio 1000 mylių bėgimo rekordininkas Piotras Silkinas. Jam aštuoniasdešimt, o dar prieš du metus sėkmingai įveikė visą maratoną.
Rasa didžiuojasi, kad pavyko suburti šeimyninį renginį. Tarp šeimų užsimezgė ne vienerius metus trunkanti draugystė, kelios poros čia ir susipažino. O vaikams rodomas gražus pavyzdys, kaip leisti laiką, tėvų pomėgis juos moko valios, atkaklumo.
Kad kitą įvėptum pokyčiui, turi spinduliuoti
- Bakienė dirba su įvairių priklausomybių turinčiais, dažniausiai nuo alkoholio priklausomais žmonėmis, juos konsultuoja, nukreipia pagalbos, kuri padeda vėliau į šeimą susigrąžinti vaikus. Specialistė įsitikinusi, kad gebėjimas žmogų motyvuoti socialiniame darbe yra pagrindinis sėkmės elementas.
„Priklausomi žmonės dažnai savimi nepasitiki, abejoja, užtrunka svarstymų stadijoje. Specialistui labai svarbu mokėti tokį žmogų įkvėpti, palydėti į pokytį. O jeigu pats energija ir pozityvumu nespinduliuosi, stokosi optimizmo, tai tavimi patikėti bus sunku“, – įsitikinusi pašnekovė.
Specialistė pabrėžia, kad prieš konsultaciją visada mintyse „pasimatuoja“ savo energijos lygį ir įsivertina, ar tądien pakankamai turi vidinių resursų padėti kitam. R. Bakienė gan anksti susidomėjo priklausomybių tema, įgijo praktinės patirties ir tuo pačiu stiprino žinias apie konsultavimo praktikas.
„Mūsų darbe svarbus vaidmuo tenka konsultanto asmenybei. Juk pastebime, kad su vienu ryšys mezgasi lengvai, kitam atsiverti labai sunku. Man išlikti energingai, nepristigti optimistinio požiūrio ir empatijos padeda sportas, buvimas gamtoje”, – kartoja Rasa. Ji sutiko ne vieną žmogų, kuriam atrastas bėgimo džiaugsmas padėjo atsisakyti alkoholio.
Tėtis bitininkas – geriausias socialinis darbuotojas
Trys vyrai, įveikę priklausomybę, yra nuolatiniai Vilemų maratono dalyviai. Šeimos maratono savaitgalį R. Bakienė dažnai praleidžia ne bėgimo trasoje, o bendraudama, tada jaučiasi labai reikalinga. Pašnekovė dalijasi, kad pozityvumo ir empatijos pavyzdį vėlgi matė tėvų šeimoje, o geriausiu pažintu socialiniu darbuotoju juokais ji vadina savo tėtį, telekomunikacijų srities mokslininką ir bitininką.
„Gyvenome bute Kaune, tėtis vis ieškodavo vienkiemio, kur savininkas sutiktų priimti jo bites. Dažniausiai rasdavosi vietos pas alkoholiu piktnaudžiaujančias šeimas Ibėnų kaime, jų vienkiemiai ir apleistos pievos idealiai tiko bitininkystei. Šalia bičių, tėtis dar rūpinosi ir tais žmonėms“, – pasakoja R. Bakienė.
Būdama vaikas, ji vykdavo padėti tėčiui sukti medų ir iš arti matė tų šeimų gyvenimą: buvo jų namuose, bendravo su vaikais, kartu žaidė. Matė, kaip tėtis padeda šeimoms – skatina jų vaikus mokytis, nuveža žmogų pas gydytojus, pamaitina jų alkaną šunį ir pan. Pasak Rasos, kai pradėjo dirbti socialine darbuotoja, pastebėjo, kad visiškai negąsdina sunkumus patiriančių šeimų gyvenimo būdas, aplinka, nes tai jau buvo pažįstama, o padėti šeimoms spręsti jų problemas – labai natūralu, savaime suprantama.
Nuotraukos iš R. Bakienės asmeninio archyvo
Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyrius, komunikacija@vaikoteises.lt
