Dažnai girdime istorijas, jog gydytoju tampa dėl to, jog tai „užkoduota“ kraujyje. Kaunietė Dovilė Tikniūtė šią mintį patvirtina. „Mano tėtis – onkologas mamologas, močiūtė buvo pediatrė, senelis traumotologas, teta ginekologė, dėdė psichiatras. Dauguma iš jų iki tapdami gydytojais norėjo save realizuoti kitose srityse. Tą dariau ir aš“, – pasakoja gydytoja, teigdama, jog ilgą laiką priešinosi savo pašaukimui ir medicinos studijas pradėjo būdama tik trisdešimties. Šiuo metu D. Tikniūtė baiginėja paskutinius rezidentūros metus Kauno klinikose ir prisideda prie „Kauno hospiso namų“ veiklos.
Atsiradimas hospie – tėčio dėka
„Kauno hospiso steigėja ieškodama pirmojo gydytojo kreipėsi į mano tėtį. Baigusi medicinos studijas ir pradėjusi rezidentūrą, kurių metu auginau savo trečiąjį vaiką, kuriam laikui šias garbingas pareigas perėmiau“, – apie atsiradimą „Kauno hospiso namuose“ pasakoja gydytoja.
- Tikniūtė teigia, jog medicinos darbuotojo dalia bet kokioje įstaigoje nėra lengva. „Jaučiu, jog hospise atsiskleidžia mano stipriosios savybės ir noras būti drauge su žmonėmis sunkiausiu jiems momentu – ima viršų“, – teigia moteris.
Hospise turi susitaikyti su realybe
„Šiuo metu didžiąją laiko dalį skiriu paskutiniams rezidentūros studijų metams. Tačiau, tuo metu, kai auginau vaikelį ir daugiau dėmesio galėjau skirti hospisui, darbo dienomis vakarais ir savaitgaliais važiuodavau pas pacientus į namus. Atlikdavau bendrąją apžiūrą, pagal nusiskundimus aptardavome tolimesnį gydymą ir priežiūrą tiek su sergančiuoju, tiek su artimaisiais,“ – apie darbą „Kauno hospiso namuose“ pasakoja D. Tikniūtė pridurdama, jog vieniems „namams“ skirdavo ne mažiau vieną valandą savo laiko.
„Be abejonės intensyvus darbas vykdavo ir paprasčiausiai konsultuojant telefonu. Su pacientais ir jų artimaisiais kalbėdavomės ne tik apie priežiūrą, bet ir baimes, viltis“, – teigia gydytoja.
- Tikniūtė paklausta, kuo skiriasi darbas ligoninėje ir hospise sako, jog ligoninėje nėra vietos natūraliam žmogaus išėjimui. „Ligoninėje privalai siekti išgydymo bet kokiu atveju. Hospise – susiduri su realybe, jog žmogaus išgydyti nebegali ir turi pasiryžti eiti drauge su tokiu, koks jis yra iki pat pabaigos“, – pasakoja moteris.
Pagrindiniai hospiso namų veikėjai – pacientų artimieji
„Hospiso pacientams labai svarbus paprastas žmogiškas bendravimas. Didžiąją laiko dalį su jais kalbamės apie visiškai kitus dalykus nei vaistai ar priežiūros metodai“, – teigia gydytoja
„Artimieji yra pagrindiniai hospiso namų veikėjai, nes būtent jiems tenka didžioji dalis pacientų priežiūros. Slaugytojos gali dirbti paromis, o artimiesiems gali tekti budėti metais“, – apie artimųjų vaidmenį pasakoja D. Tikniūtė.
Hospisui trūksta pastovios slaugos galimybės
Kaunietė paklausta ar hospise trūksta gydytojų pagalbos, ar jaučiamas medicinos priemonių stygius teigia, jog labiausia trūksta nenutraukiamos slaugos galimybės.
„Hospiso stacionaro dėka pacientų artimieji galėtų atsikvėpti būdami tikri, kad jų šeimos nariu bus tinkamai pasirūpinta. Patalpos reikalingos pacientams, kurie fiziškai negali likti vieni savo namuose, ar artimiesiems reikalingas atokvėpis, kur jie saugiai ir oriai patikėtų mums savo artimąjį. Kartu pastate funkcionuotų ir dienos centras bei mobilių komandų į namus bei talkinančių savanorių centrai“, – teigia D. Tikniūtė ir priduria, jog darbas „Kauno hospiso namuose“ jai suteikia laimės ir didžiulės garbės.
Tęsia bendradarbiavimą ir kviečia prisidėti parama
„Kauno hospiso namai“ antrus metus tęsia bendradarbiavimą su vilnos gaminių įmone „Flokati“. Visą lapkritį įsigydami vilnos gaminių paremsite hospisą, nes nuo kiekvieno pirkinių krepšelio sumos 2 procentai skiriami paramai.
„Norime atkreipti dėmesį į šią organizaciją ir svarbų darbą, kurį jie atlieka. Manau turime būti susitelkę, ne tik per didžiąsias šventes. Ne vienas turime ar esame turėję sunkiai sergantį artimąjį. Žinome kaip nelengva tuo metu būna tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tad labai svarbu, kad yra kas tokiu sunkiu metu gali pagelbėti”, – kalbėjo vilnos gaminių įmonės vadovė Asta Kančelskienė.
