Pasaulinė koronaviruso pandemija bei neprognozuojami lietuviški orai – tik keli iššūkiai, su kuriais teko susidurti didžiųjų Kauno – Europos kultūros sostinės renginių režisieriui Chrisui Baldwinui (Krisui Boldvinui).
„Mums, kaip menininkams, tenka smagi užduotis: kaip sukurti pasirodymą, kuris būtų saugus, džiuginantis, inovatyvus, tačiau atsižvelgtų į specifines sąlygas, su kuriomis susiduriame visame pasaulyje?“, – interviu BNS sakė C. Baldwinas.
Artėjant sausio 22-ąją Kaune įvyksiančiam pirmajam iš trijų didžiųjų renginių – „Sukilimui“, režisierius papasakojo apie sprendimus, kurių teko imtis, kai kurias laukiančio atidarymo detales bei tai, kuo jį sudomino Kauno – Europos kultūros sostinės projektas.
– Neseniai atvykote į Kauną. Ar tai pirmasis jūsų vizitas?
– Ne, per pastaruosius porą metų atvykdavau taip reguliariai, kaip tik galėjau, turint galvoje COVID-19 situaciją. Lankiausi čia tris ar keturis kartus.
– Tačiau, kaip suprantu, pasirengimas atidarymo renginiui vyko be jūsų nuolatinio fizinio dalyvavimo?
– Teisybė. Neįtikėtina, kiek daug gali padaryti naudodamasi tokiomis platformomis kaip „Zoom“ ir ką privalai atlikti nuotoliniu būdu dėl kelionių suvaržymų. Paskutinius vienerius metus tai iš esmės buvo mano nuolatinis darbas: penki-septyni virtualūs susitikimai per dieną.
Taigi, pasirengimai didžiąja dalimi vyko nuotoliu, negana to, ir kurdami patį pasirodymą mes nuo pat pradžių turėjome galvoti apie tai, kaip padaryti jį saugų tiek kuriant, tiek atliekant. Kai rengi pasirodymą, kuriame dalyvauja tūkstančiai žmonių, užtenka, kad pora jų susirgtų, ir teoriškai galėtų prireikti stabdyti visą procesą. Tad viskas – pradedant tuo, kaip mes rengiame pasirodymą iki jo kūrimo ir meninių sprendimų, kuriuos priėmėme – labai smarkiai keitėsi paveikti pandemijos.
– Ar atidarymo renginyje taip pat išvysime kokius nors sprendimus, nulemtus būtent COVID-19 situacijos, ar tai labiau bendras kontekstas, kuriame tenka dirbti?
– Pasirodymas vyks lauke – priėmėme šį sprendimą labai anksti – tai bus saugiau visiems. Žvelgiant retrospektyviai, tai pasirodė labai geras sprendimas: nors yra taisyklių, susijusių su atstumais tarp žmonių, tai gerokai saugiau kažką organizuojant pusantrų metų iš anksto – nes būtent tada mes ir pradėjome – nei mėginti įgyvendinti renginį viduje, kai situacija taip greitai keičiasi. Ir dabar ji keičiasi kone kas porą savaičių. Tad tai buvo pirmasis mūsų sprendimas.
Antrasis sprendimas buvo užtikrinti saugumą tarp atlikėjų ir žiūrovų. Pavyzdžiui, naudosime didelį stiklinį „Žalgirio“ arenos fasadą: projektuosime ant jo vaizdą, taip pat siurprizai nutiks už fasado, arenos pastate, žmonės lauke tai matys. Šis erdvės išnaudojimas savaime yra saugesnis.
Priešais „Žalgirio“ areną mes taip pat statome didžiulę sceną ir joje vyks gyvas pasirodymas, atsiras didžiulis pastatas, savaitė prieš renginį sukurtas prancūzo skulptoriaus Olivier Grossetete’o (Olivjė Groseteto). Žmonės kas dieną su juo dirba ir mums reikia rūpintis ir šia sritimi, užtikrinti, kad tai vyktų saugiai. Renginio vakarą visa tai susilies drauge ir mes galėsime – laikome kumščius – pasiūlyti įspūdingą reginį, kuriame dalyvaus pilnas simfoninis orkestras ir choras. Čia vėlgi imamės tam tikrų sprendimų dėl dalyvių saugumo: kadangi pastatas turi stiklinį fasadą, jo viduje yra daug mažų patalpų, matomų iš išorės. Mes patalpinsime muzikantus ir atlikėjus į šias patalpas, tad net ir jie išlaikys atstumus.
Mums kaip menininkams tenka smagi užduotis: kaip sukurti pasirodymą, kuris būtų saugus, džiuginantis, inovatyvus, tačiau atsižvelgtų į specifines sąlygas, su kuriomis susiduriame visame pasaulyje?
– Tad, kaip suprantu, pažvelgėte į suvaržymus kaip į progą kūrybai?
– Taip, visiškai. Manau, kad menininkai, kuriantys žmonės tai nuolat daro. Kai Vincentas van Goghas (Vinsentas van Gogas) tapė, jam reikėjo įvertinti, kiek dažų įstengs nusipirkti ir pagal tai rinktis paveikslo dydį, tad čia nėra nieko naujo: kiekvienas kūrybinis veiksmas prasideda nuo apribojimų, sąlygų išsiaiškinimo ir pasinaudojimo jomis, kad sukurtumei kažką puikaus.
– Vienas iš suvaržymų, į kuriuos neabejotinai turėjote atsižvelgti, kai renginys vyks lauke, yra oras. Kaip suprantu, renginyje bus pasitelktos kartoninės konstrukcijos – ar egzistuoja koks nors blogasis scenarijus, kai dėl oro sąlygų – lietaus, sniego, rūko, stipraus vėjo – pasirodymo dalis negalėtų vykti?
– Dirbame su O. Grossetete’u, kuris yra geriausias didelių kartoninių konstrukcijų specialistas. Drauge galėjome apgalvoti sprendimus, tinkamus itin specifinėms Baltijos šalių žiemos oro sąlygoms. Vyko labai įdomios diskusijos ir per visą Šiaurės Europą ieškojome kartoninių dėžių, kurios būtų tinkamos struktūros ir tankio bei atlaikytų bet kokias oro sąlygas, kurios mus gali ištikti, taip gerai, kaip įmanoma. Regis, radome sprendimą.
Mūsų didžiausias priešas galėtų būti stiprus lietus renginio dieną, bet jo neprognozuojama, tad plano B, panašu, neprireiks.
– Pereinant prie atidarymo turinio – suprantu, jog norėsite kiek įmanoma jį palikti paslaptyje, tačiau galbūt galite pasakyti, ką jūs tikėtumėtės, kad susirinkusieji pajus? Ją jie patys turėtų būti nusiteikę patirti, ką norėtumėte, kad jie prisimintų iš šio renginio?
– Tai įdomus atvejis, nes kažkuria prasme Kaunas – Europos kultūros sostinė prasidėjo prieš penkerius metus, tad tai nėra visiškai „atidarymas“, tai tęsinys, bet šie metai neabejotinai yra labai svarbūs. Tai bus pirmasis iš trijų didelių darbų – trilogijos, skirtos mitiniam Kauno žvėriui.
Mėginame sukurti šiokį tokį sprogimą, revoliuciją tame, kaip žmonės galvoja apie kultūrą ir atverti istorijų pasakojimo galimybes, kurias suteikia šis žvėris. Pirmajame renginyje gana radikaliu būdu pakviesime dalyvauti: žmonės bus supažindinami su elementais, prie kurių grįšime per visus metus, kai vyks šimtai renginių. Atidarymas bus jų pristatymas.
Pasirodymo pabaigoje prasidės žaidimas po miestą – man regis, to per atidarymą dar nėra dariusi nė viena Europos kultūros sostinė. Žvėris pasirodymo pabaigoje pasirodys keistu ir netikėtu būdu, kviesdamas publiką į nuotykį: visi gaus po žemėlapį ir galės Kauno Naujamiestyje ieškoti užuominų, kurias jiems paliko žvėris, bei suprasti, ką jis mėgina pasakyti. Tai darydami jie aptiks išties įdomių miesto kampelių bei susidurs su dešimtimis mažų renginių – jie taip pat vyks atvirose erdvėse, siekiant saugoti žmonių sveikatą.
Deja, dėl koronaviruso suvaržymų negalėjome leisti pasirodymo metu vykti laisvam bendravimui tarp žmonių – neradome būdo, kaip galėtume tai įgyvendinti saugiai. Dėl to sukūrėme šią dviejų dalių užduotį: pirmiausia ateik ir pažiūrėk trumpą, bet paveikų pasirodymą – jis tęsis apie 35 minutes – o tuomet praleisk likusį vakarą, praktiškai tiek laiko, kiek tik norėsis, dalyvaudamas miesto žaidime.
– Paskutinis mano klausimas – apie Kauną: kiek žinojote apie Kauną prieš prisijungdamas prie šio projekto, ką atradote, kokie dalykai tapo įdomiausiais ir labiausiai nustebino?
– Žinau apie Kauną šešerius ar septynerius metus. Susipažinau su tuo, ką veikia Europos kultūros sostinės komanda netrukus po to, kai jie buvo nominuoti. Nemažai jų darbo susiję su atmintimi, bendruomene, jaunimu – visi šie dalykai mane labai žavi. Aš taip pat buvau labai susidomėjęs šalies autoritarine praeitimi, naujų kelių pirmyn paieška, gręžiantis į kultūrą. Gyvenu Bulgarijoje, todėl esu artimai susijęs su šalimi, kuri pastaruosius trisdešimt metų išgyveno panašų procesą. Man taip pat buvo įdomu, kaip Kaunas įtrauks miestiečius – visa tai, žinoma, buvo prieš COVID-19.
Tad apie visa tai žinojau pastaruosius šešerius metus, tačiau tik prieš porą metų Kaunas susisiekė su manimi ir pakvietė dirbti drauge, o aš mielai to ėmiausi ir iš karto pastebėjau mieste žavingų dalykų. Akivaizdu, kad Kaunas per pastaruosius penkis, šešis dešimtmečius labai smarkiai išaugo, atsirado periferinės teritorijos – tai būdinga bet kuriai šaliai pasaulyje. Tad mano pirmasis klausimas buvo – kur yra centras? Kur žmonės vykdavo, kodėl miestas atsirado, kodėl žmonės čia įsikūrė? Tai atvedė mane į Santaką, kur susitinka dvi upės, ir man iš karto paaiškėjo, jog žmonės čia apsigyveno dėl gamtos, dėl šios upių sankirtos. Štai kodėl mūsų antrasis didysis renginys ten ir vyks.
Aš atvykau ir supratau, kad kaip ir daugumoje miestų, geografija, žemė, vanduo nulėmė tai, kur mes gyvename ir kaip nusprendėme gyventi. Tuomet ėmė rastis milijonai istorijų apie tai, kodėl kažkas įvyko, kokios buvo to priežastys, kas čia apsigyveno, kas išvyko ir kodėl, dėl ko kovėmės, ir taip toliau. Tai mane sužavėjo ir paskatino dirbti su šia komanda, ieškant istorijų, kurios būtų vertingos ir įdomios šiandien.
Autorė Austėja Masiokaitė-Liubinienė
BNS, Lietuvos naujienų skyrius
