„Seniai praėjo tie laikai, kai mokytojas galėjo prašyti savo mokinių padėti į šalį mobiliuosius telefonus ir tik žiūrėti, ką jis rašo ant lentos“, – sako Ondřejus Staněkas, Prahos Ekonomikos universiteto dėstytojas. Viešojo kalbėjimo ekspertas, įvaizdžio konsultantas savo patirtimi dalijosi Kauno technologijos universiteto (KTU) organizuotoje tarptautinėje savaitėje, kurioje dalyvavo akademiniai darbuotojai iš daugiau nei 20 Europos universitetų.
Gebėjimas pasijusti mokinio ar studento „kailyje“, linksminti auditoriją ir technologijų išmanymas yra esminės šiuolaikinio mokytojo ar dėstytojo kompetencijos.
„Paskaitų metu raginu žmones naudotis telefonais, tikrinti faktus ir papildyti mano pateikiamą medžiagą atrandama nauja informacija. O jeigu jie, pakeliui, patikrins ir „Facebooką“? Manęs tai netrikdo“, – teigia dėstytojas, viešojo kalbėjimo konsultantas.
Beje, jis yra įsitikinęs, jog viešojo kalbėjimo baimė gali motyvuoti, o tai leidžia susikoncentruoti ir geriau pasirengti kalbai ar pranešimui.
KTU Tarptautiškumo plėtros departamento organizuotoje Tarptautinėje savaitėje buvo kalbama apie dėstymą anglų kalba. Paskaitų, seminarų ir dirbtuvių metu dėstytojai ir profesoriai iš daugiau nei 20 universitetų 13 šalių dalinosi patirtimi apie dėstymo Z kartai iššūkius. Seminarai buvo atviri KTU akademinei bendruomenei.
– Kokie pagrindiniai įgūdžiai yra būtini šiuolaikiniam dėstytojui?, – paklausėme O.Staněko.
– Pirma, dėstytojas ar mokytojas turi bent jau pasistengti pažvelgti į pasaulį savo mokinių akimis – būtina empatija. Be to, dėstytojas turi gebėti pralinksminti auditoriją, suteikti jai pramogą. Žinau, gana sunku su tuo susitaikyti, tačiau tai yra tiesa – mes, dėstytojai, mokytojai negalime tikėtis, kad jaunoji karta priims mūsų siūlomas žinias, jeigu mes jų „neparduosime“. Būtent to tikisi karta, kuri šiandien mokosi universitetuose ir mokyklose – patirti pramogą, pasilinksminti.
Ir, galiausiai, manau, kad kiekvienas dėstytojas, kuris susiduria su šiuolaikiniais studentais turi bent šiek tiek išmanyti ir mokėti naudotis technologijomis. Įvairūs prietaisai ir mobiliosios programėlės užima svarbią vietą šiuolaikiniame pasaulyje. Seniai praėjo tie 
laikai, kai dėstytojas galėjo prašyti studentų padėti į šalį visus technologinius prietaisus (mobiliuosius telefonus) ir tikėtis, kad jie skirs visą dėmesį tam, ką jis ar ji rašo ant lentos.
– Koks yra geriausias būdas pradėti pamoką ar paskaitą?
– Nemanau, kad egzistuoja vienas geriausias būdas. Tačiau galiu pasakyti, koks būdas tikrai nėra geras – pradėti kalbėti apie save ar kažką, kas auditorijai yra visiškai neįdomu. Paskaitos pradžioje turi vos porą sekundžių tam, kad sudomintum savo auditoriją. Arba tai padarai, arba juos prarandi.
Dažniausiai gerai veikia istorija, klausimas (atviras ar uždaras) arba stiprus argumentas.
– Mokytoju gimstama, ar išmokstama juo būti?
– Nežinau. Nemanau, kad yra koks nors „mokytojo genas“, ar kažkas panašaus. Manau, kad įgūdžių, kurie reikalingi dirbant šį darbą, tokių, kaip viešojo kalbėjimo, psichologijos įgūdžiai, kaip ir tam tikrų metodų, galima išmokti.
Tiesa, kiekvienas, norintis tapti geru mokytoju turi išsiugdyti ar turėti atitinkamą požiūrį ir nuostatą. Neturėdamas tokio požiūrio, negalėsi pasiekti savo studentų, net negalėsi žengti žingsnio jų link. Be to, labai svarbu turėti praktinės patirties. Dėstytojai ir mokytojai, kurie turi praktinės dėstomo dalyko patirties, gali geriau perteikti žinias studentams.
– Kokių patarimų turite bijantiems kalbėti viešai?
– Pirma, nemanau, kad verta liautis bijoti kalbėti viešai. Paklauskite savęs – kada paskutinį kartą tikrai iš širdies ruošėtės, gilinotės ir studijavote dalyką, dėl kurio visiškai nesijaudinote? Iš tiesų, viešo kalbėjimo baimė padeda mums geriau pasiruošti kalbai ar paskaitai, ir pasiekti geresnių rezultatų. Kai nesijaudini dėl kokio nors dalyko rezultato, tiesiog jam nesiruoši.
Tačiau, jei nori suvaldyti kūno reakciją į stresą, patarčiau, prieš pradedant seminarą ar paskaitą, atlikti prasitampymo pratimus, šiek tiek pajudėti: pašokinėkit, pašokit, šiek tiek pabėgiokit. Žinoma, pasirinkite vietą, kurioje auditorija jūsų nematys ir nepersistenkit, kad per daug nesuprakaituotumėte. Iš tiesų, galiausiai viskas išsisprendžia įgavus patirties. Jūsų kūnas pripras prie nerimo; ilgainiui suprasite, kaip jis reaguoja ir išmoksite jį kontroliuoti.
– Šiuolaikinis dėstytojas turi būti ir mokytojas, ir linksmintojas. Kaip suderinti šiuos du aspektus?
– Tiesa, šiandien dėstytojas ar mokytojas turi stengtis pralinksminti auditoriją. Nesakau, kad reikia nustoti mokyti ir užsiimti tik žaidimais, galiausiai mokymasis yra labai rimtas užsiėmimas. Tačiau pagalvokit, kaip šiandien lengva atrasti pramogų – jos yra visur. Mes pripratę prie nuolatinio pramogų srauto – aplinkui visi stengiasi mus pralinksminti, nudžiuginti, kad tik nenuobodžiautume. Jeigu tave kuo nors nuolatos maitina, prie to pripranti. Įsivaizduokite, kad tai iš jūsų atima. Tikriausiai patirsite nemalonius jausmus, panašius į abstinencijos sindromą.
Jei liepsite savo studentams ar moksleiviams išjungti telefonus, užsidaryti nešiojamus kompiuterius, nustoti kalbėti ir tyliai sėdėti kažin kiek valandų, klausantis paskaitos, jie tikriausiai patirs tokį diskomfortą.
Savo paskaitų ir pratybų metu skatinu žmones naudoti telefonus, tikrinti mano pateikiamus faktus, papildyti medžiagą rasta informacija. O kas, jeigu jie nuspręs „pakeliui“ apsilankyti „Facebooke“? Nieko tokio. Kol jie girdi, ką jiems sakau ir kol gali tai pademonstruoti, atsakydami bent į vieną klausimą, man tinka. Tačiau, žinote, ką? Jie beveik niekada paskaitų metu netikrina „Instagramo“, „Snapchato“ ar „Facebooko“. Nes aš stengiuosi, kad mano paskaitos jiems būtų įdomios.
– Paskaitose neretai pasitaiko skirtingo lygio studentų – tiek vertinant anglų kalbos, tiek dalyko žinias. Prie kurių turėtų derintis dėstytojas – prie stipriausiųjų ar prie silpniausiųjų?
– Man patinka įtraukti turinčius daugiau patirties studentus į paskaitų procesą. Jie pateikia vertingų įžvalgų, turi kitokį požiūrį, o jų bendraamžiai dažnai nori iš jų mokytis. Manau, kad mokytojas turėtų pateikti gabiausiems studentams papildomo darbo, kad šie būtų užsiėmę, ir pasistengti, kad silpniausieji pasiektų reikiamą lygį.
– Kokie yra didžiausi dėstymo užsienio kalba iššūkiai – studentui ir dėstytojui?
– Kaskart, kai turiu dėstyti anglų kalba labiausiai jaudinuosi dėl taisyklingo tarimo. Tačiau, manau, kad ši baimė yra universali kiekvienam, dėstančiam užsienio kalba. Kita vertus, aš visada pastebiu, kad auditorija mane palaiko ir supranta. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad jei dėstytojas ar mokytojas kalba pakankamai lėtai, auditorija jį supras. Tą patyriau besimokydamas Jungtinėse Valstijose – aš nuolat jaudinausi, ar suprasiu, ką man sako mokytojas. Tačiau jis man padėjo įveikti šią baimę kalbėdamas lėtai, atsakydamas mano klausimus, pakartodamas.
– Kas labiausiai padeda dėstantiesiems ne gimtąja kalba?
– Manyčiau, kad didžiausias privalumas dėstytojui yra šiek pagyventi toje šalyje, kurios kalba dėsto. Svarbu ne tik mokėti kalbą, bet ir būti susipažinusiam su tos šalies kultūra, kad galėtum šią patirtį perteikti studentams.
– Skaitėte paskaitas Lietuvos universitete įvairių šalių publikai. Kaip paprastai pasirengiate kalbai prieš daugiatautes auditorijas?
– KTU Tarptautinės savaitės dalyviai buvo iš pačių įvairiausių šalių, tad aš stengiausi įtraukti daugiau tarptautinio požiūrio, nesutelkiau dėmesio į nacionalinę specifiką. Tačiau, kaip visada, prieš atvykdamas į kitą šalį pasidomėjau Lietuvos kultūra, šalimi ir istorija. Apskritai, kadangi ir Lietuva, ir Čekija yra Europos Sąjungos šalys, mes turime labai daug bendrumų.
Šaltinis: ktu.edu.lt
