Daugiabučių teritorijų tvarkymo strategiją tobulinantis Kaunas ruošiasi modernizuoti ištisus gyvenamuosius kvartalus: atnaujinti energetiškai neefektyvius namus, požeminius tinklus, aplinką ir ją supančią susisiekimo infrastruktūrą. Gyventojams pristačius urbanistinę studiją, pernai patvirtinta programa „(R)evoliucija“. Pasak architektės Živilės Šimkutės, ne vienerius metus gyvenančios sovietmečiu statytame daugiabutyje, joje numatyti pokyčiai gali pagerinti gyvenimo kokybę ir padidinti nekilnojamojo turto vertę.
Iš Roterdamo į Vilijampolę
Šilainiuose užaugusi kaunietė Ž. Šimkutė savo gyvenamojoje aplinkoje turėjo viską, ko vaikui ir paaugliui reikėjo – pradinę mokyklą, o vėliau ir gimnaziją, kurią galėjo pasiekti pėsčiomis. Namus supo želdynai, pasodinti ir prižiūrėti namų bendruomenės, platų spektrą popamokinių veiklų. Penkių minučių pėsčiomis atstumu laukė ir tuometis Šilainių baseinas.
„Draugai gyveno netoli, viešasis transportas stodavo prie pat namų, todėl galėdavau nesunkiai nukeliauti į dailės mokyklą senamiestyje ir sugrįžti. Deja, su laiku aplinka keitėsi ne į gerą: ją vis mažiau prižiūrėjo, automobilių aikštelės persipildė. Gyventojai nustojo rūpintis medžiais ir gėlėmis, statė automobilius tiesiai prieš laiptines, kur seniau laiką leisdavo būriai vaikų.
Su kitokia patirtimi susidūriau Nyderlanduose. Studijuojant gyvenau tankiai apgyvendintame kvartale, kur tarp būstų, pirmuose aukštuose, įsiterpę nedidelės parduotuvės, šeimos poliklinikos, kavinukės. Gatvelėse lakstė vaikai. Kasdien, bet kokiu oru, keliavau dviračiu, tarp miestų patogus susisiekimas traukiniu“, – prisiminimais dalijasi Ž. Šimkutė.
Lūkesčiai gyvenamajai vietai
Pasak architektės, grįžus gyventi į Lietuvą ir pradėjusi ieškoti būsto, į aplinką, kurioje norėjo gyventi, pradėjo žiūrėti kitaip nei prieš išvažiuojant: „Buvo akivaizdu, jog kokybiška, saugi ir sveika gyvenamoji aplinka įmanoma ir tankiai apgyvendintuose miestuose. Prioritetu tapo geras susisiekimas su centru. Netoli turėjo būti lengvai pasiekiamas parkas, darželiai, mokyklos, biblioteka, parduotuvės kasdieninėms reikmėms, turgus, šalia kursuojantis viešasis transportas. Kiemas – žalias, didelis privalumas jeigu netoli yra vandens telkinys. Su partneriu norėjome įsikurti vietoje su charakteriu ir, žinoma, kur būtų patogu turėti šunį.“
Urbanistės teigimu, joks gyvenamas rajonas priemiestyje tokios kokybės pasiūlyti negalėjo. Nauji objektai miesto centre jaunai šeimai pasirodė per brangi ir per rizikinga pirmojo būsto investicija.
„Taip atradome Vilijampolę. Pirmiausia, išsinuomojome dviejų kambarių butą prie Neries, o po kelių metų išvydę skelbimą apie parduodamą būstą gretimame name, nedvejodami jį nusipirkome. Vilijampolė – apipinta praeities legendomis ir gandais apie nesaugią aplinką. Gal kažkada taip ir buvo, tačiau dabar realybė nutolusi nuo praeities. Rajonas turėjo visas vertybes, kurių ieškojome. Aplinkos kokybė toliau gerėja – iš čia lengva judėti dviračiu ir pėsčiomis, geras susisiekimas automobiliu, sutvarkytas parkas, atnaujinami darželiai, aplink daugėja smulkių verslų“, – pasakoja Ž. Šimkutė.
Senų daugiabučių privalumai
Architektė pridėjo, kad ji šeimos būstą rinkosi pagal ilgalaikę vertę, išplanavimą. Dėl to ieškota trijų kambarių buto. Pasak Ž. Šimkutės, senuose daugiabučiuose, skirtingai nei siūlomuose naujos statybos daugiaaukščiuose, dažnai būna erdvesni kambariai.
„Senos statybos pastatuose dažniausiai turima daugiau vietos daiktams, tau priklauso sandėliukas rūsyje. Priešais langus jau auga brandūs medžiai, saugantys nuo perkaitimo vasarą, – senųjų daugiabučių privalumus vardija urbanistė. – Daug dėmesio skyrėme interjero sprendiniams. Džiaugiamės sumaniai išplanuota svetaine, kur tilpo ir sofa, ir penkiavietis valgomasis stalas. Čia pat – patogus vonios kambarys, gerai išplanuota virtuvė, įeinama sieninė spinta miegamajame. Visa tai turime nenugriovus nė vienos sienos.“
Delsimas priveda prie neplanuotų išlaidų
Visgi sovietmečiu statyti daugiabučiai turi ir savo minusų. Pasak urbanistės, nusidėvėjęs pastatas reikalauja papildomų investicijų. Bendru kaimynų sutarimu pavyko atnaujinti laiptinę, apšvietimą ir sutvarkyti duobes, tačiau dar likę nemažai darbų.
„Kieme nėra lietaus surinkimo sistemos, palijus telkšo balos. Parkavimas chaotiškas, visi viešos erdvės įrenginiai, tokie kaip smėlio dėžė su suoliukais ar skalbinių džiovinimo stovas, išardyti. Deja, sutarti dėl renovacijos, atrodo, bus sudėtinga. Visi turi skirtingus prioritetus ir finansines galimybes.
Kita vertus, prakiurus stogui ar atsiradus kitoms problemoms, už tai mokėti turi visi daugiabučio gyventojai. Kuo ilgiau pastatas nerenovuojamas, tuo pavienių problemų lopymas bus vis dažnesnis ir brangesnis. Problemų sprendimas negali būti atidėliojamas amžiams. Pastatas yra būstų savininkų turtas, jį prižiūrime patys. Tikiu, kad greitu metu atsiras sutarimas ir dėl viso pastato renovacijos. Tokiu atveju galėtume pasinaudoti savivaldybės parama, kieme įsirengti norimus patogumus“, – viliasi architektė.
Atnaujins ištisus kvartalus
Sovietmečiu statytų daugiabučių kvartalų gaivinimo idėją Kaunas pristatė pernai, gegužės 11 d. Čečėnijos Nepriklausomybės aikštėje. Susitikime su gyventojais apžvelgtos urbanistinės studijos gairės.
Po diskusijos su gyventojais miestas nubrėžė tolesnius daugiaaukščių namų ir jų teritorijų tvarkymo prioritetus bei pateikė realią darbų įgyvendinimo strategiją. Su patvirtintais programos žingsniais galima susipažinti internete: kbma.lt/revoliucija.
Visus galvojančius apie renovaciją ar didesnius kompleksinius kvartalų atnaujinimo darbus konsultuoja Kauno būsto modernizavimo agentūra.
Ryšių su visuomene skyriaus informacija
