Architektas, Lietuvos architektų rūmų tarybos narys Audrys Karalius teigia, kad kova dėl Vilniaus gatvės grindinio likimo atspindi bendrą Kauno merijos požiūrį į paveldą bei kultūrą. Jo nuomone, yra spjaunama į senamiesčio materijos išsaugojimą ir pataikaujama “Akropolio” aukštakulnių bei paspirtukininkų kultūrai.
Neseniai, komentuodamas publikaciją žiniasklaidoje, apkaltinote Kauno meriją melu. Kalba buvo apie garsiąją Vilniaus gatvės rekonstrukciją. Ką konkrečiai turite omenyje?
Na, mano nuomonė apie tai žinoma jau trejetą metų, kai dar vyko tik konsultacijos šia tema. O paskutiniame straipsnyje, kurį komentavau – atviras melas ir propaganda. Imama šalutinė tema ir viskas verčiama į vieną krūvą. Teigiama, esą buvęs Kauno meras Andrius Kupčinskas, koks jis bebūtų, esą yra ta blogio ašis, kuri trukdo pažangai ir verčia ant šono atsigavimo vežimą. Tai nesąmonė. Architektų sluoksniuose jau daug seniau buvo apie tai kalbama. Kai dar tik prasidėjo projekto viešinimas – buvo išsakyta daug pastabų ir nurodyta, kad projektas „nesuvirškintas“, neapgalvotas, neatidus aplinkai ir pan.. Visos tos pastabos, žinoma, buvo ignoruotos. <…> Aš esu architektas, o ne politikas ir man nei kiek nesvarbu ar vienas meras nereaguoja į profesionalų pastabas ir daro klaidas, ar kitas.
Priminkite – į ką ir dėl ko apeliavo architektų bendruomenė, kai šis projektas buvo sumanytas?
Apeliuojama buvo vienu tikslu – išsaugoti senamiesčio materiją. Mes tikrai nesikišome į požeminių inžinierinių tinklų projektus. Kalbėjome tik apie materiją: grindinį, bordiūrus, suoliukus, šviestuvus. Gal ir telefonų būdeles – dabar tiksliai neatsimenu. Apie tai, ką Saulius Rimas ir kiti savivaldybės pareigūnai dabar arogantiškai vadina „sovietinių architektų išmone“. Čia noriu pastebėti, kad architektai tikrai gyveno sovietmečiu, bet jie nebuvo sovietiniai architektai. Kai praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje- dešimtojo pradžioje buvo rengiamas Rimo Palio ir Rimantės Gudienės projektas, tai buvo suvokiama net kaip savotiška kultūrinė rezistencija. Kaip senamiesčio atkūrimas
Tas atkūrimas buvo toks, kad buvo sugrąžinti grindinio fragmentai, kurie prieš tai buvo daug kur suardyti išvežti, kažkur išmėtyti. Daugelyje vietų juk buvo asfalto lopai. Tai buvo sugrąžinta. Išgrįsta iš naujo ne tik Vilniaus gatvė. Juk Motiejaus Valančiaus gatvė, Kurpių gatvė, ta pati „cimbruvka“ – gatvė, kuri leidžiasi nuo Aleksoto kalno link Vytauto bažnyčios irgi buvo grįstos XIXa. viduryje. Projekto tikslas buvo atkurti, surinkti iš kitų vietų kiek įmanoma daugiau to autentiško grindinio. Tam jis buvo vežamas iš Juozapavičiaus prospekto, Žaliakalnio. Tai buvo tam tikras kultūrinis sąjūdis. Tai buvo daroma sąmoningai. Tie akmenys, kaip gaminiai, yra padaryti iki Antrojo pasaulinio karo. Aišku, ant kiekvieno akmens nėra užrašyta kada ir kur jis gamintas, bet faktas, kad tokie sunkūs dalykai nebuvo transportuojami kažkur toli, o liko Kaune ir Kauno prieigose. Taigi dabartinis prasivardžiavimas ir aiškinimas, kad čia ne tikras, o neva sovietinis paveldas – tolimas nuo tiesos.
Gal čia bandymas pataikyti į taktą su Vilniumi, kuris atsikrato Petro Cvirkos paminklo? Girdi, atsikratykime viso sovietinio palikimo?
Ne. Čia (Kaune, – red. past.), deja, daug primityviau ir ciniškiau. Taip giliai tikrai nėra mąstoma. Netgi glumina cinizmo mastas.
Pailiustruoti galite?
Šioje vietoje „įdarbinti“ net mūsų vargšai neįgalieji. Jų korta bandoma žaisti, graudinti kauniečius, žaisti jų emocijomis. Tik nepasakoma, kiek išvis tėra tų akmenimis grįstų gatvių. Prieš dvi savaites vaikščiojau tokias pačiais skeltais akmenimis. Jais grįsta visa „cimbrūvka“ – gražus nuolydis prie Nemuno. Tai neįgalieji ten negali turėti noro nuvažiuoti? Kodėl tada dviem rankomis taikomos skirtingos liniuotės? Man akivaizdu, kad čia svarbūs ne neįgaliųjų, o tam tikrų damų su aukštakulniais interesai ir dar kai kurių kavinių. Kavinių, kurios lyg ir veržiasi būti senamiestyje, bet tuo pačiu pasisako už jo požymių naikinimą.
Kai prieš keletą savaičių portalas „kaunieciams.lt“ uždavė klausimą – kas turi spręsti Vilniaus gatvės grindinio likimą – paveldosaugininkai ar merijos apklausa – gavome replikų. Viena jų: jei paliksime paveldosaugininkams, tai visi įstrigsime XVIa. Ką jūs į tai? Kiek to XVIa. Paveldo, kuriame galima įstrigti, yra likę?
Tokie pasisakymai yra labai jau primityvūs. Sunku pasakyti ar taip Jums atsakę žmonės išvis suvokia, kas yra senamiestis, kas yra autentiška materija. Antai, garsioji merijos apklausa formuluoja klausimą: ar palikti Vilniaus g. grindinio akmenis, kokie jie yra, ar pakeisti juos tokiais pat autentiškais, tik nulyginus jų viršutinį paviršių? Tai parašyta praktikuojančio idioto ranka. Tas akmuo yra gaminys. Jeigu tu nupjauni akmens paviršių, jį nugludini – nebegali vadinti jo autentišku. Čia ir yra manipuliacija bei melas.
O kaip jūs atsakytumėte į mūsų klausimą?
Atsakant į šį Jūsų redakcijos klausimą – viskas paprasta. Spręsti turi kompetencijos turintys žmonės. Nesvarbu – jų dauguma ar mažuma. Ne minia, kuriai, jei jai nepatinka nelygus grindinys – gali ganytis laisvės alėjoje ir Akropolyje, kur viskas nugludinta.
Ar šiuo konkrečiu atveju matome tikrą demokratiją, ar jos imitavimą? Juk tai net nėra visų miesto gyventojų plebiscitas, o tiesiog apklausa merijos svetainėje?
Aš išvis nemanau, kad tokius klausimus galima spręsti net ir plebiscituose. Jeigu mes kalbėtume apie geležinkelio ar autobusų stotį, ligoninę, Kauno klinikų prieigas, oro uostą – suprasčiau. Tai būtų klausimas apie keleivio ar paciento sklandų patekimą iš taško A į tašką B. Ten prioritetai kiti. Ten svarbu, kad būtų kuo lygesni takai, greitesnis judėjimas, patogūs nuolydžiai ir visa kita.
Jums būtų atsakyta, kad neįgalieji turi teisę ir į senamiestį.
Taip. Bet klausimą reikia teisingai formuluoti. Ar autentišku senamiesčiu važiuoti yra šimtu procentų patogu? Ne. Bet autentiško senamiesčio išsaugojimas reikalauja tam tikrų aukų. Vaikščioti su aukštakulniais bateliais autentišku, akmenimis grįstu grindiniu – nėra ir nebus šimtu procentų patogu. Tačiau senamiestis ir Vilniaus gatvė nėra tos vietos, kur žmogus turėtų žūtbūt greitai ir patogiai patekti, neturėdamas alternatyvų kitose miesto dalyse. Net šalia esanti laisvė alėja „išprosinta“ ir „išpucinta“, nulyginta greitam judėjimui. Šimtaprocentinė komforto zona. Viską ten galima gauti, jei žmogui svarbu tik greitas ir patogus judėjimas. Galima nusiristi juk dar toliau. Nueikime į Panemunės ar Kleboniškio mišką. Tarkime, kažkas sukels isteriją, kad užkliuvo už šaknies ir reikia viską išasfaltuoti, nes jam mat nepatogu judėti natūraliais smėlėtais takais.
Na, gal to nebus? Nepersūdykime…
Kas žino. Mes juk jau baigiame panašiai sugadinti Ąžuolyną. Juk yra daugybė pasaulyje parkų, didžiausiuose miestuose, kur egzistuoja gruntiniai takai. Paryžiuje, tame pačiame Tiškevičių parke Palangoje. Tai artimiausia parkui materija. Mums tampa svarbiausia, kad galėtų važinėti paspirtukininkai ir akropolinės damos su aukštakulniais.
Pabaigai – provokacinis klausimas. Ar įtrauktini būtų į paveldo sąrašą „Kauno grūdų“ pastatai? Po poros šimtų metų juki ne daug tokių bebus? Kur ta riba tarp saugotino ir griautino?
Nežinau ar minėti pastatai dabar įtraukti į paveldo registrą. Net jei taip – jie gali turėti ir ne visai šimtaprocentinę apsaugą. Čia klausimas, aišku, įdomus, bet visgi, grįšiu prie Vilniaus gatvės. Labiausiai erzina cinizmas. Dangstymasis neįgaliaisiais. Jei jau jais taip rūpinamasi, tai gal reiktų atkreipti dėmesį į požeminę Vilniaus gatvės perėją? Teoriškai neįgaliesiems ten skirti nusileidimo ir pakilimo takai nėra funkcionalūs. Jie per statūs. Tačiau svarbu, kažkodėl, grindinys. Dar pasisakoma apie slidumą, eismo saugumą. Tai išvis pašaliniai klausimai. Kaunas turi vieną ilgiausių bulvarų Europoje – Laisvės alėja + Vilniaus gatvė. Tai saugotina vertybė.
Kauno mero šeimos verslui priklauso nemažai ten esančių picerijų, kitų taškų. Juk būti senamiestyje, kuris vilioja autentika, turėtų būti patrauklu?
Čia taip. Tačiaučia pasaulėžiūros klausimas. Kuomet klientūra įsivaizduojama tik kaip prie greito nulaižyto paviršiaus pripratintos aukštakulnių nešiotojos, iš Akropolio ir paspirtukininkai – prioritetai išsikreipia. Net, matyt, ir versle.
Tomas Čyvas
