Tame, kad Vasario 16-osios aktą, liudijusį nacionalinės Lietuvos valstybės gimimą, atrado vienos žymiausių „smetoniškos Lietuvos“ šeimų atstovas, yra didis istorinis teisingumas bei kartu paaiškinimas, kodėl kai kam šių dokumentų visiškai nereikėjo.
Ne visa Lietuva džiūgavo dėl profesoriaus Liudo Mažylio atradimo Vokietijos diplomatinės tarnybos archyve. Nedidelė, bet įtakinga dalis viešuomenės veikėjų, laikusių save naujosios lietuviškos tapatybės formuotojais, iš pasiutimo ir nevilties griežė dantimis ir tryško pagieža.
Tauta šventė, istorikai ignoravo Berlyno archyve aptikti Vasario 16-osios akto originalai tapo ne tik šimtmečio atradimu Lietuvos istorijoje, jie pagimdė daugeliui netikėtą konfliktą tarp atradėjo ir istorikų bendruomenės.
Pastaroji, įkandin profesoriaus Mažylio atradimą visaip sumenkinti bandžiusio profesoriaus Alfredo Bumblausko, kurio didinga povyza tris dešimtmečius visuomenės akyse įkūnija Lietuvos istorijos mokslą, draugiškai ignoravo Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio didvyrį.
Į iškilmingą profesoriaus Mažylio sutikimą Vilniaus oro uoste neatvyko nei vienas Lietuvos istorijos instituto atstovas, iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto atėjo vienintelis docentas Aurimas Švedas. Totalinis boikotas.
Teoriškai, Vasario 16-osios aktų originalų atradimas kiekvienam Lietuvos istorikui, ypač – XX amžiaus Lietuvos istorikui, turėjo tapti grandiozine profesine ir asmenine švente.
Praktiškai, vietoje šventės į istorikų kiemą atėjo gedulas – visa Lietuva pamatė, kad garsiais vardais tituluojama, ordinais apkabinėta, valstybės finansavimą gaunanti, komisijose ir tarybose posėdžiaujanti, savo svarbą valstybingumui bei nacionalinės tapatybės įtvirtinimui kiekviena proga pabrėžti nesikuklinanti profesionalių istorikų bendruomenė per tris dešimtmečius nuveikė mažiau, nei vienas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto politologijos profesorius, laisvalaikiu mėgstantis kolekcionuoti ir medžioti istorinius artefaktus.
Bumblauskas tiesiog pavydi Mažyliui sėkmės – nutarė visuomenė, išgirdusi, kaip visiems iš televizijos laidų apie istoriją gerai pažįstamas profesorius besipinančiu liežuviu piktai burbuliuoja apie „kažkokį tipą“, kuris nugvelbia atradimą „tikriems tyrėjams iš panosies“. Bet tokiame manyme tiesos labai nedaug, o gal ir visai nėra. Viešumon išvirtusio konflikto šaknys glūdi kur kas giliau.
Smetoniška Lietuva – Mažyliams sava Konfliktas tarp pofesoriaus Liudo Mažylio ir profesoriaus Alfredo Bumblausko – tai ne konfliktas tarp sėkmingo istorijos mėgėjo ir susimovusio istoriko – profesionalo.
Tai tapatybinis konfliktas tarp Vasario 16-osios „smetoniškos Lietuvos“ aristokrato ir sovietinės Lietuvos į mokslus pakylėto prasčioko, savo sovietinę tapatybę ir jos sąlygotą egzistencinę neapykantą „smetoniškai Lietuvai“ dangstančio Gegužės 3-osios Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija ir jos pažadu lietuvių mužikams, kad ir jie kaip lenkai būsią.
– Kas tas Mažylis? – sužinojęs apie profesoriaus atradimą Berlyne retoriškai klausė Bumblauskas, taip rodydamas ne tik savuosius pyktį ir panieką, bet ir profesinį neišprusimą, nes tokią įtaką moderniosios Lietuvos valstybės raidai turinčias gimines privalo mintinai žinoti kiekvienas istorikas.
– Kas tas Mažylis? – įkandin Bumblausko klausė ir visa Lietuva, nes istorijos mokslo atstovai, panašu, padarė viską, kad tokios „smetoniškos Lietuvos“ pavardės būtų trinte ištrintos iš tautos kolektyvinės atminties. O atsakymas į klausimą paaiškina daug ką. Gal net viską.
Profesoriaus Liudo Mažylio prosenelis iš mamos pusės Jonas Bliūdžius buvo žymus Marijampolės krašto knygnešys, sugebėjęs visus aštuonis savo vaikus išleisti į aukštuosius mokslus, tad jo senelė Antanina už savus pinigus atkūrė Marijampolės gimnaziją, kurioje dėstė istoriją ir prancūzų kalbą. Senelis Pranas Mažylis buvo aktyvus „cicilikas“, kovojo prieš caro valdžią, turėjo emigruoti, medicinos mokslus baigė Krokuvos Jogailaičių universitete, iš karto po Lietuvos valstybės atkūrimo grįžo, Kaune įkūrė pirma akušerių kursus, o vėliau sukūrė ir visą Lietuvos akušerijos ir ginekologijos sistemą. Per senelės seserį Ievą Staugaitienę Mažyliai giminiuojasi su vienu iš Vasario 16-osios akto signatarų vyskupu Justinu Staugaičiu bei vienu Lietuvos universiteto įkūrėju profesoriumi gydytoju Jonu Staugaičiu.
Taigi, Liudo Mažylio prosenelis dėjo pamatus moderniosios lietuvių tautos atsiradimui, seneliai atkūrė ir kūrė nacionalinę Lietuvos valstybę, tėvai saugojo nacionalinę tapatybę sovietų okupacijos metais, pats anūkas aktyviai įsijungė į kovą už Lietuvos valstybės atkūrimą ir galiausiai surado negrįžtamai pradingusiu laikytą valstybės, kurią kūrė visa jo giminė, gimimo liudijimą.
Mažylių giminė yra tikrieji nacionalinės Lietuvos valstybės aristokratai, skirtingai nuo tų „bajorų“ ar „kilmingųjų“, kurie dabar duoda uždarbio istorikams, archyvuose surandantiems tikros ar tariamos šlėktiškos kilmės iš Abiejų Tautų Respublikos dokumentus, o paskui rengiančius kostiumuotus vaidinimus tam vakarui išsinuomotuose svetimuose dvaruose. Nes būti aristokratu reiškia pareigą nuolat savo darbu kurti valstybę ir jausti atsakomybę už jos likimą, o ne herbą ant sienos svetainėje pasikabinti.
Štai todėl, kad „smetoniškoji Lietuva“ buvo šeimos reikalu, profesoriui Mažyliui ir rūpėjo surasti jos sukūrimą liudijančius dokumentus, skirtingai nuo profesionalių istorikų, kuriems tai tėra „žinomas ir neginčijamas faktas, esantis visuose istorijos vadovėliuose“, iš kurio disertacijos nepasidarysi.
Profesionalūs istorikai archyvuose ieško tik to, kas svarbu jų mokslinio darbo planui, o ne to, kas svarbu valstybei, nes tą valstybę jie priima ne kaip savo augintinę, bet kaip motiną maitintoją, kuri dar, nenaudėlė, nepakankamai savais istorikais rūpinasi. Taip ir išeina, kad į tą Vokietijos archyvą, kuriame guli Lietuvos valstybės atkūrimo dokumentai, važiavo ne vienas Bumblausko šlovinamas „archyvų liūtas“, bet nei vienas jų net nepabandė ieškoti Vasario 16-osios akto.
Bumblauskui nereikia „kaunietiškos“ Lietuvos O dabar iškelkime sau klausimą: Kas yra Bumblauskas? Be to, kad yra žymiausiu televizijos ekrano istoriku ir įvairiausių komisijų, komitetų bei tarybų nariu? Ar jis užsiuto ant profesoriaus Mažylio tik todėl, kad užpavydėjo profesinės sėkmės ir numanomų gausių pašlovinimų, kuriuos Bumblauskas mėgsta kaip musė medų? Toks nevaldomas pykčio priepuolis, ištikęs bene žinomiausią Lietuvos istoriką, neišvengiamai pagimdė ne vieną versiją.
Pati paprasčiausia ir bene padoriausia – kadangi Vasario 16-osios akto buvimo vieta buvo daug maž žinoma, Bumblauskas buvo susiplanavęs pats jį surasti, lydint gausioms televizijos kameroms, be kurių profesorius jau vargiai įsivaizduoja savo profesinę veiklą. O čia tik pyst Mažylis!
Antroji bjauresnė: kalbama, kad vieną dieną šalia VU Istorijos fakulteto esančioje „Auloje“ prie alaus bokalo susėdo Darius, Raimondas ir Alfredas. Pirmi du paklausė – ar tikrai saugu žadėti milijoną? O jeigu kas ims ir suras? – Niekas neras. Net jei ras, tai neatgaus, – patikino Darių su Raimondu Alfredas. O čia tik pyst Mažylis!
Trečioji bjauriausia – profesorius Bumblauskas yra idėjiniu nacionalinės Lietuvos valstybės, kurią jis lenkiška maniera vadina „kaunietiška Lietuva“ (Litwa kowianska), priešu, tad jis ir darė viską, kad Vasario 16-osios aktas nebūtų surastas, o kai iš „kaunietišką“ Lietuvą kuriančios Mažylių šeimos kilęs profesorius visgi surado, padarė viską, kad sumenkinti ir apjuodinti šį atradimą.
Vertinkit patys – štai citatos iš Bumblausko paskaitos „Vilniaus ir Kauno lietuviškumo modeliai“, prieš aštuonerius metus skaitytos Ateitinkų federacijos stovykloje:
„Kas esate kauniečiai, pamatysite, kad aš labiau myliu Vilnių, o ne Kauną, nors pats ir esu iš Tẽlšių.
Istorijos vaizdinys, kad Basanavičiaus, Smetonos, Maironio karta yra tokie patys kaip Algirdas ir Kęstutis – visiškai neteisingas. Jis yra antiistoriškas.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija kaip to meto lietuvių valstybė, kuri buvo įvairiakalbė, įvairiakilmė, įvairiakonfesinė – ji ir sukūrė Vilnių. Tad kieno dabar Vilnius yra? Tos Lietuvos. Ir klausimas, ar Kauno Lietuva yra tiesioginė šio reikalo paveldėtoja?.. Ir ši problema yra užkoduota Vasario 16-osios akte.
Aš manau, kad kalba ir tautybe pagrįstas lietuvybės modelis žus po penkiasdešimties metų. Tokios Lietuvos nebebus. Ar bus kitokia – neaišku. Bet tokios kaunietiškos Lietuvos nebeliks.
Amerikoje puoselėta lietuvių lietuvybė man visiškai svetima. Nes man lietuvybė yra tai, dėl ko aš Lietuvoje kovojau, kad ji egzistuotų. Štai kodėl aš nėjau į Sąjūdį. Dėl šių lietuvybės formų.“ Telieka paaiškinti, kad Amerikoje lietuvybę puoselėjo būtent „smetoniškos“, ar, kaip ją vadina Bumblauskas, „kaunietiškos“ Lietuvos intelektualai, pabėgę nuo sovietų ir emigracijoje išleidę 37 tomų „Lietuviškąją enciklopediją“, tapusią geriausiu Kauno Lietuvos intelekto įrodymu, nes jos analogą Bumblausko atstovaujama sovietinio mokslo „Vilniaus Lietuva“ pakartoti sugebėjo tik užpernai
Audrius Bačiulis
lžinios.lt informacija ir nuotrauka
