JAV ir bendrai Prancūzija, Vokietija, Ukraina bei Jungtinė Karalystė pateikė du bendruosius planus, kaip užbaigti Rusijos karą prieš Ukrainą.Keturšalis planas yra pirmasis Vakarų Europos vyriausybių pasisakymas šiose derybose.
Nors abiejuose planuose aptariami įvairūs karo nutraukimo aspektai, šiame etape svarbesni yra teritoriniai aspektai.Abu planai labai skiriasi vienas nuo kito, be kitų teritorinių ir neteritorinių klausimų, Krymo statuso atžvilgiu.
Rusijos tikslai Ukrainoje peržengia šiuo metu ginčijamų teritorijų ribas. Jei ir kai ji gaus į kišenes šias teritorines nuolaidas, Rusija pereis prie politinių ir su saugumu susijusių etapų, siekdama pajungti likusią Ukrainos dalį.
Vakarų šalių vyriausybės pateikė konkuruojančių pasiūlymų, kaip užbaigti Rusijos karą prieš Ukrainą.
Pirmasis buvo balandžio 17 d. Ukrainos svarstymui pateiktas JAV pasiūlymas, o balandžio 23 d. – bendras Prancūzijos, Vokietijos, Ukrainos ir Jungtinės Karalystės pasiūlymas. Bendras pasiūlymas buvo pirmasis europiečių dalyvavimas šiose derybose. Abu pranešimus be pakeitimų paskelbė naujienų agentūra „Reuters”.
Penkios dalyvaujančios vyriausybės šių dokumentų nepatvirtino, nepaneigė ir kitaip nekomentavo.
Abu pasiūlymai įvardijami kaip „rėmai”, todėl paliekama galimybė juos išsamiau suformuluoti.
Jų pobūdis yra įprastas nepasirašytiems neoficialiems dokumentams, o slaptumo žymos laipsnis yra palyginti žemas (JAV dokumentas „perduotas žodžiu”, keturšalis dokumentas „oficialiai slaptai”).
Tarptautinė ir Ukrainos žiniasklaida juos traktuoja kaip autentišką šių vyriausybių dabartinės politikos išraišką, o Rusija, pagrindinė šių pasiūlymų adresatė, kol kas reagavo tik įstrižai.
Abiejuose dokumentuose aptariami įvairūs karo nutraukimo aspektai, įskaitant karinį saugumą, ekonomiką ir atstatymą.
Teritoriniai aspektai šiame etape yra svarbesni už kitus aspektus, atsižvelgiant į tai, kad Rusija yra kariškai okupavusi Ukrainos teritorijas ir turi iniciatyvą vietoje.
Krymas
Vašingtonas siūlo de jure pripažinti Rusijos vykdomą Krymo kontrolę.
Tačiau bendrame Europos ir Ukrainos pasiūlyme Krymas apskritai neįtraukiamas, vietoj to numatant, kad „teritoriniai klausimai bus aptarti ir išspręsti po visiškų ir besąlygiškų paliaubų”.
Kijevas, visa Europos Sąjunga ir kitos Vakarų valstybės tvirtai atsisako pripažinti Rusijos įvykdytą pusiasalio aneksiją de jure.
Jungtinės Valstijos pritarė šiai pozicijai po 2014 m. aneksijos. 2018 m., per pirmąją Donaldo Trumpo administraciją, JAV valstybės departamentas paskelbė Krymo deklaraciją, kurioje
teigiama:
„Rusija, 2014 m. įsiverždama į Ukrainą ir bandydama aneksuoti Krymą, siekė pakenkti pamatiniam tarptautiniam principui, kuriam pritaria demokratinės valstybės: jokia šalis negali jėga keisti kitos šalies sienų.
Departamentas kasmet iki 2024 m. teikė pareiškimą spaudai pavadinimu „Krymas yra Ukraina”.
JAV pasiūlyme nereikalaujama, kad Ukraina pripažintų Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją.
Iš jos tik reikalaujama, kad ji sutiktų, jog Jungtinės Valstijos pripažintų Krymą okupantams de jure. Pripažindama tai Ukraina sutiktų, kad JAV ir Rusija dalinasi jos teritoriją.
Ukrainos apžvalgininkai šią procedūrą aiškina kaip skirtą pašalinti pagrindinę teisinę kliūtį, trukdančią tarptautiniu mastu ratifikuoti ar priimti visą susitarimo paketą.
Šis platesnis tikslas nepasiekiamas, kol Rusijos įvykdyta Krymo aneksija neturi tarptautinio pripažinimo, tačiau tampa pasiekiamas, jei Ukraina pasyviai sutiktų įteisinti Krymo perdavimą Rusijai.
Keturios okupuotos žemyninės Ukrainos teritorijos
Šis platesnis tikslas nepasiekiamas, kol Rusijos įvykdyta Krymo aneksija neturi tarptautinio pripažinimo, tačiau tampa pasiekiamas, jei Ukraina pasyviai sutinka įteisinti Krymo perdavimą Rusijai.
Rusijos pajėgos šiuo metu yra užėmusios visą Ukrainos Luhansko sritį ir apie 70 proc. kiekvienos iš Donecko, Zaporožės ir Chersono sričių. Pagal Vašingtono pasiūlymą, „Jungtinės Valstijos de facto pripažįsta Rusijos kontroliuojamą Luhanską” ir „de facto pripažįsta Rusijos kontroliuojamas Zaporožės, Donecko ir Chersono dalis” (sic).
Vėlgi, Jungtinės Valstijos savo vardu inicijuotų pripažinimą, nors nėra konflikto šalis, ir, matyt, nereikalaudamos, kad Ukraina, jau nekalbant apie Vakarų sąjungininkes, pasektų
jų pavyzdžiu.
Be to, Vašingtonas reikalauja, kad „Ukraina atgautų teritoriją Charkovo srityje”.
Rusijos pajėgos yra užėmusios šiaurės rytinę šios srities dalį ir šliaužia į priekį. Rusijos karinė-civilinė administracija (okupacinė valdžia) ten sugrįžo ir žengia pirmyn kartu su sausumos pajėgomis.
Ukrainos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Vokietijos pasiūlyme aiškiai nurodoma, kad bet kokios „derybos dėl teritorijos pradedamos nuo kontrolės linijos” (fronto linija virsta paliaubų linija).
Tačiau jame derybos dėl visų teritorinių klausimų atidedamos, kol bus pasiektos „visiškos ir besąlygiškos paliaubos”
(žr. auksčiau).
Šis saugiklis leistų išvengti derybų Rusijos apšaudymo sąlygomis.Vietiniai teritoriniai pakeitimai – JAV ir keturšaliai pasiūlymai sutampa, nes juose reikalaujama vietinių teritorinių korekcijų Ukrainos naudai.
Pirma, Ukraina galėtų netrukdomai plaukti Dniepro upe ir kontroliuoti Kinburno neriją.
Tai reiškia, kad Rusijos pajėgos panaikins Dniepro žiočių ir dviejų Ukrainos Juodosios jūros uostų – Nikolajevo ir Chersono – blokadą iš Kinburno nerijos.
Ukrainos teritorinį vientisumą ir sienas teisiškai pripažįsta visi, išskyrus pačią Rusiją.
Antra, jie ragina Ukrainą susigrąžinti Rusijos užgrobtos Zaporožės atominės elektrinės (didžiausios Europoje pagal instaliuotą elektros energijos gamybos galią) ir Kachovkos hidroelektrinės užtvankos teritorinę kontrolę.
Dvišalėse derybose su Rusija D. Trumpo administracija jau pasisiūlė perimti Zaporožės elektrinės eksploatavimą.
Tarptautinė perspektyva
Pagal tarptautinę teisę nė viena pasaulio šalis ar tarptautinė organizacija Rusijos karo prieš Ukrainą nelaiko teritoriniu ginču.
Niekas teisiškai nepripažįsta ne tik Rusijos aneksijų nuo visiškos invazijos pradžios, bet ir teritorinio ginčo tarp jų egzistavimo, kol Ukrainos teritorinį vientisumą ir sienas teisiškai pripažįsta visi, išskyrus pačią Rusiją.
Prieš pradėdamas plataus masto karą prieš Ukrainą, Kremlius nereikalavo oficialaus savo teritorinių užgrobimų po 1991 m. pripažinimo.
Rusija visą laiką tenkinosi de facto pripažinimu – vietoj de jure
pripažinimo – vienokia ar kitokia forma užgrobusi Padniestrę iš Moldovos (1992 m.), Abchaziją ir Pietų Osetiją iš Gruzijos (2008 m.), Krymą ir dalį Donecko bei Luhansko sričių iš Ukrainos (2014 m., 2015 m.), o 2022 m. – didžiąją dalį keturių žemyninės Ukrainos provincijų (žr. pirmiau). Tačiau nuo 2024 m.
Maskva siekia, kad ją de jure pripažintų Ukraina ir galbūt kitos šalys. JAV pasiūlymas dėl Krymo yra pirmoji žinoma nuolaida šiuo atžvilgiu, kartu su įprastu kitų teritorinių pokyčių pripažinimu de facto.
Nors šiuo metu svarbiausi yra teritoriniai karo baigties aspektai, Rusijos tikslai toli gražu neapsiriboja šiuo metu ginčijamomis teritorijomis.
Kremlius atvirai deklaruoja, kad jo tikslai, susiję su pokarine Ukrainos dalimi, yra pakeisti šalies vidaus politinę tvarką ir palikti ją nuolat kariniu požiūriu pažeidžiamą Rusijos atžvilgiu.
Jei ir kai ji į savo kišenes susikraus teritorines nuolaidas, Rusija tikriausiai pereis prie tolesnių (agresijos) etapų, siekdama pajungti likusią Ukrainos dalį.
Vladimir Socor, Eurasia Daily Monitor
Susiję straiposniai:
