Rama Gheerawo, gerai pasaulyje žinomas dizaineris ir ilgametis Helen Hamlyn dizaino centro Karališkajame menų koledže Londone direktorius įsitikinęs, kad geras dizainas privalo būti kuriamas bendradarbiaujant su jį vartojančiais žmonėmis. Tik tuomet dizainas neapsiriboja estetinėmis funkcijomis ir gali spręsti aktualias visuomenės problemas.
„Tikite tuo ar ne, bet verslininkai, rinkodaros specialistai, įmonės, organizacijos ir vyriausybės ne visada įtraukia piliečius į dizaino sprendimus. Jie kuria tai, ko, jų manymu, Jums reikia, o ne tai, ko norite iš tiesų“, – atkreipia dėmesį dizaineris. Rama Gheerawo Kauno dizaino įvykyje spalio 27 dieną pristatys savo vadovaujamo centro gerąsias praktikas. Pokalbyje žinomas dizaineris dalijasi įžvalgomis apie šiuolaikinio dizaino funkcijas ir iššūkių kupiną juo užsiimančių dizainerių darbą.
– Dizaino mąstymo (angl. design thinking) sąvoka tampa vis populiaresnė. Kodėl, Jūsų nuomone, dizaino mąstymas yra svarbus?
– Ši metodika padeda suvokti dizainą kaip strateginę inovacijų struktūrą. Jis sujungia kūrybingumą ir inovacijas. Paprastai kalbant, tai reiškia, kad dizainas nėra tik estetinis reiškinys, tai ne tik žaidimas su žymekliais, rožinio ar mėlyno atspalvių pasirinkimas. Dizainas vis sparčiau diegia inovacijas ir įsigali aukštuosiuose sprendimų priėmimo sluoksniuose.
Sunkiausia yra dizaino mąstymą paversti dizaino kūrimu. Tik tuomet dizainas virsta kažkuo daugiau už lipniais lapeliais nuklotą kambarį. Yra manančių, kad kiekvienas, turintis lipniųjų lapelių ir tuščią sieną, gali būti dizaino mąstytoju. Tačiau nesvarbu, kaip tai pavadinsime: universaliu dizainu, dizainu visiems ar įtraukiu dizainu, tai nebūtinai apima į žmones orientuotas strategijas, kurios egzistuoja jau daugybę metų. Jei išties nebendrauji su žmonėmis, tuomet tavo dizaino mąstymas pradeda „dvokti“.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriama siekiant įtraukti žmones į kūrybinius procesus?
– Yra keletas iššūkių. Pirmasis – surasti žmones. Antrasis – paskatinti juos kalbėti. Ir trečiasis – sustabdyti juos. Su žmonėmis retai konsultuojamasi, todėl jei kažkas, dirbantis su technologijų kompanija, nori sužinoti jų nuomonę, jie nustemba, negali patikėti, kad „Samsung“, „Panasonic“, „Hewlett Pasckard“ ar „Sony“ gali rūpėti jų nuomonė. O juos prakalbinus, kartais sunku viską aprėpti. Vienam dizaineriui tam prasčiausiai pritrūktų laiko.
Taigi, surasti tinkamus žmones yra labai svarbu, tačiau neretai tai daroma klaidingai. Helen Hamlyn dizaino centre mes naudojame tam tikrus metodus, orientuotus į ekstremalų vartotoją. Sporto kompanijos dažnai samdo atletus, kad šie išbandytų jų kuriamus bėgimo batelius, kol šie galiausiai suplyš. „Honda“ XX a. 8-9 dešimtmetyje samdė lenktynininką Ayrtoną Senną, kad jis išbandytų jų kuriamus automobilius. Niekas nevairuoja taip, kaip Senna, jis – „Formulės 1“ lenktynininkas.
Tačiau, jei sukursite gerą automobilį Sennai, jis tiks ir kiekvienam iš mūsų. Seserys Serena ir Venus Williams išmėgina teniso įrangą: jei jos gali naudoti raketę, galėsiu ir aš, ir jūs.
Taip pat yra ir su skirtingo amžiaus, lyčių ir gebėjimų žmonių įtraukimu. Prieš 20 metų, kai permąstėme Londono Hitrou oro uosto 5-ojo Terminalo įėjimą, oro uosto valdžia mums pasiūlė 50 verslininkų grupę tyrimui. Dauguma jų buvo vyrai, atstovavo tai pačiai kultūrai ir socialinei klasei, tad jokios lyties, amžiaus ar rasinės įvairovės toje grupėje nebuvo. Visi jie buvo sveiki, turėjo po asistentą ir priklausė vadinamajai „verslo klasei“.
Tai mums nepadėjo įžvelgti tiesos. Taigi, mes pasakėme, kad mums nereikia 50 žmonių, mums užtenka 5, kuriuos mes pasirinksime patys, ir kurie mums pasakys kur kas prasmingesnių dalykų. Oro uosto valdžia mumis netikėjo. Mūsų penketu tapo 8 m. amžiaus mergaitė, 80 m. amžiaus pora, negalėjusi pakelti savo lagaminų, 60 m. amžiaus silpnaregis vyras ir japonų turistas, nemokėjęs anglų kalbos.
Jie ne tik mums pasakė, kur slypi didžiosios klaidos, bet ir kur ieškoti pačių mažiausiųjų. Inžinieriai dažnai sako, kad užtenka maždaug 9 nedidelių klaidų ir nutinka kas nors tikrai blogo, kaip kad sugriūva tiltas ar nukrenta lėktuvas.
Taigi, ko mes išmokome iš savo penketo? Visiems jiems davėme vieną užduotį: iš Padingtono stoties nukeliauti į oro uostą, užsiregistruoti į skrydį, pereiti apsaugą ir rasti savo lėktuvą, skrendantį į Teksasą. Viskas vyko dar prieš rugsėjo 11-osios įvykius, taigi, galėjome viską filmuoti. 8 m. mergaitė sėkmingai pasiekė terminalą, tačiau negalėjo suprasti, kur yra įėjimas.
Terminalo pastatas – labai gražus modernistinės architektūros pavyzdys, tačiau durys ir langai atrodo vienodai. Mūsų užduotis buvo sukonstruoti įėjimą taip, kad jis būtų lengvai atpažįstamas. Įkvėpimo sėmėmės iš „Disneilendo“ pramogų parko, bažnyčių ir mečečių. „Disneilendas“ nori, kad Jūs užeitumėte, todėl įėjimą pamatyti nesunku.
Bažnyčių ir mečečių langų taip pat niekas nesumaišo su durimis. Taigi, įtaisėme 5-ajame Terminale katedrą primenančius portikus. Jie kliudė ir šaligatvį, nors tuometinis įtraukus dizainas mokė to nedaryti. Tačiau, mes nusprendėme, kad portikus žmonės gali apeiti, jei tik norės. Esminė jų funkcija – palydėti juos iki įėjimo.
Taip pat tyrimo metu sužinojome, kad vyresnio amžiaus ir silpnaregiai žmonės dažnai vaikšto į tualetą. Kodėl? Nes tai vienintelė vieta oro uoste, kur galima aiškiai girdėti pranešimus. Oro uostai pilni vizualaus ir garsinio triukšmo. Taigi, terminalą sukonstravome taip, kad vos į jį atvykus patenkama tiesiai prie registracijos stalo, kur įtaisėme ekranus su kryptingo garso įrenginiais.
Taigi, stovėdami prieš ekranus, girdite į Jus nukreiptą informacijos srautą. Oro uostas – ne futbolo stadionas, kur norisi girdėti minios ošimą. Tai didelė, bet intymi erdvė. Ir tai tik du dalykai, kuriuos padarėme, bet tai, paprastai tariant, ir yra įtraukusis dizainas.
– Papasakokite, kas yra Helen Hamlyn dizaino centras Karališkajame menų koledže ir kokios yra Jūsų veiklos.
– Viskas labai paprasta – mes geriname žmonių gyvenimą dizaino pagalba. Pasisakome už įvairaus amžiaus, gebėjimų, lyties, rasės, socialinės padėties žmonių poreikiams ir galimybėms neabejingą dizainą.
Tikime, kad pasitelkiant dizainą, pavyzdžiui, žmonėms su negalia ar vyresniems žmonėms, galime sukurti tai, kas tiks visiems. Įtraukus dizainas (angl. inclusive design) apimą platų žmonių spektrą. Tikite tuo ar ne, bet verslininkai, rinkodaros specialistai, įmonės, organizacijos ir vyriausybės ne visada įtraukia piliečius į dizaino sprendimus. Jie kuria tai, ko, jų manymu, jums reikia, o ne tai, ko norite iš tiesų.
– Kaip centro direktorius, aktyviai vykdote dizaino tyrimus ir įgyvendinate projektus, taikydamas empatijos principus. Kaip susidomėjote socialinių inovacijų kūrimu?
– Tai labai asmeniška. Viskas prasidėjo nuo nepasitenkinimo tuometinėmis dizaino galimybėmis. Pamenu, kai man buvo 19 metų, mąsčiau, kodėl mes nekalbame su žmonėmis? Juk tai taip paprasta. Būdamas 21 metų, pradėjau mokytis Karališkajame menų koledže.
Čia įgijau inžinerijos, o vėliau – dizaino laipsnius. Besimokydamas kūriau baldus vienai mokyklai. Įgyvendindamas projektą kalbėjau su 200 vaikų, lankiau juos mokykloje, stebėjau kaip jie sėdi, ką veikia. Man tai atrodė prasminga. Žinote, kartais atrodo, kad elgiamės teisingai, bet aplinkinis pasaulis netenka prasmės.
Kai atradau tai, kas vadinama įtraukiu dizainu, pasaulis ir vėl įgavo prasmę. Helen Hamlyn dizaino centras įsikūrė man baigiant studijas. Kreipiausi į jį dėl darbo, o po kelerių metų pats tapau šio centro direktoriumi. Net neįsivaizduoju, kaip tai nutiko.
– Prieš porą metų Londono taksi pasiūlėte net 200 pakeitimų, siekdami, kad jų paslaugos būtų labiau orientuotos į žmones. Šio proceso eigoje kalbinote gausų vairuotojų ir keleivių su skirtingais poreikiais būrį. Gal galite apie tai papasakoti plačiau?
– Pagrindinę mūsų tiriamųjų grupę sudarė 20 vairuotojų ir keleivių. Tai nedidelis skaičius. Vadiname tai „giliaisiais duomenimis“. Žmonės dažnai netiki, kad kažkas yra tiesa, kol to nepatvirtina 1000 žmonių. Tačiau, iš tiesų, užtenka vos 6, galinčių duoti vertingų įžvalgų. Apklausoje, kurioje dalyvauja 1000 ar net 100 žmonių, galima užduoti 6 klausimus.
O štai apklausoje su 6 žmonėmis galima užduoti 100 klausimų. Taip pat papildomai kalbėjomės su maždaug 100 vairuotojų ir 3000 keleivių. Uždavėme jiems po 6 klausimus. Tokių apklausų nenaudojame, norėdami pasitvirtinti idėjas. Jos mums padeda susipažinti su žmonių įpročiais, tačiau negali pasakyti, ar žmonėms kažkas patinka ar ne.
Užsiimame subjektyviais, ne objektyviais, tyrimais. Mūsų dizaineriai leidžia laiką ligoninėse kartu su paramedikais arba vaikšto po naktinį miestą, mėgindami suprasti, ką tai reiškia, pavyzdžiui, 80 metų amžiaus moteriai. Tolimuosiuose Rytuose bendravome su darbuotojais migrantais. Savo studentų ir profesorių komandai iškėliau užduotį – praleisti dieną tarsi jie būtų darbuotojai migrantai.
Neverčiau jų gyventi migrantų stovyklose, bet jie turėjo išsiversti su 5-7 JAV doleriais per dieną. To turėjo užtekti viskam, nuo maisto iki pramogų. Taip gyvenant tenka nuobodžiauti ir valgyti daug duonos, kenčia tiek protinė, tiek fizinė sveikata. Toks įtraukus subjektyvumas nepaprastai svarbus. Dizaino tyrimai nėra paremti žmonių stebėjimu per teleskopą, jie labiau primena kontaktinį sportą.
– Taigi, centre dirbantys dizaineriai viską išmėgina ir patys?
– Jie privalo tai daryti. Kitu atveju, nesi dizaineris. Jei leidi laiką studijoje piešdamas tai, kas gimsta tavo galvoje, užsiimi mažiausiai galinga, empatiška ir sąmoninga dizaino forma.
– Kai kurie jūsų projektai sprendžia opias socialines problemas. Puikus to pavyzdys – projektas „Our Future Foyle“ (liet. „Mūsų ateities Foilas“). Papasakokite apie šį projektą.
– Tai yra tęstinis kultūros ir sveikatos projektas, kurio dėmesio centre – Foilo upė Londonderyje, Airijoje. Nuo 2016 m. kovo, bendradarbiaudami su 15000 vietinės bendruomenės narių, suinteresuotų šalių organizacijų ir tarptautinių ekspertų, vykdome didelės apimties projektus. Šiam inovatyviam projektui vadovauja Šiaurės Airijos visuomenės sveikatos agentūra.
Projektu siekiame pagerinti visų besinaudojančių upės pakrante sveikatą ir socialinį gerbūvį. Atnaujindami ir pagyvindami upės krantus ir tiltus, kuriame pozityvią erdvę – anksčiau ant šios upės tilto įvykdavo nemažai savižudybių, dabar padėtis pasikeitė. Gavome tarpžinybinį vyriausybės finansavimą kaip pavyzdinis projektas. Numatoma į projektą investuoti 25 milijonus svarų, siekiant didelės naudos miesto ir platesnio regiono sveikatai, ekonomikai ir turizmui.
Helen Hamlyn dizaino centro ir šio projekto absolventai Ralfas Alwani ir Jakas Spenceris šiuo metu vadovauja „Urban Scale Interventions“ studijai. Tai – į vartotojus orientuota dizaino ir inovacijų studija Šiaurės Airijoje, atsiradusi Helen Hamlen tyrimų partnerių programos dėka ir remiama Šiaurės Airijos visuomenės sveikatos agentūros. Studija specializuojasi dizaino tyrimuose, strateginėje politikoje, kūrybinių suinteresuotų šalių įtraukime ir dizaino įgyvendinime.
– Būsimas Kauno dizaino įvykis kelia ir su pandemija susijusius klausimus. Koks buvo Helen Hamlyn dizaino centro atsakas į COVID-19?
– Nusprendėme nesiimti nieko: pasirinkome klausyti ir kurti strategijas. Visi buvo kviečiami sukurti naują kvėpavimo ventiliatorių, daugelis dizaino įmonių norėjo sukurti naują apsauginę veido kaukę. Nenorėjome šokti į šį traukinį. Kartais dizaineriams reikia palaukti.
Supratome įdomų dalyką: visi norėjo sukurti naują ventiliatorių ar kaukę, vedini gerų paskatų, tačiau taip pat norėjo būti tais, kurie tai padarė. Mums visai nesinori ant visų projektų klijuoti savo vardo, norime pasaulį matyti kaip vieną didelę šeimą.
Taigi, rinkomės palaikyti: daug bendravome su medikais, dirbančiais pirmose fronto linijose, domėjomės, ko jiems reikia. Sužinojome, kad Nacionalinė sveikatos tarnyba yra patvirtinus kelis apsauginių kaukių dizainus, ne 70 skirtingų. Taigi, skatinome dizainerius nekurti naujų modelių, o dirbti su jau esamais ir pripažintais.
Bendraudami su ligoninių personalu, sužinojome, kad daugiau nei pusė jo – naujai apmokyti studentai ar iš pensijos grįžę medikai. Jie nuolatinį ligoninių personalą nuolat užversdavo tais pačiais klausimais, norėdami išsiaiškinti, kur yra tualetas ar valgykla. Taigi, mes sukūrėme žemėlapį, kuris labai palengvino ligoninės personalo kasdienybę. Štai, kaip mes reagavome – įsiklausėme į žmonių norus.
– Ar daug savo kasdieniame gyvenime sutinkate netinkamo dizaino pavyzdžių, kuriuos reikėtų permąstyti?
– Turbūt atsakysiu kiek filosofiškai, bet, manau, kad didžiausia dizaino katastrofa yra tai, kaip mes projektuojame lyderystę. Helen Hamlyn dizaino centre stebėjau 300 projektų, dar beveik 100 įgyvendinau pats. Tenka susidurti su iki ašarų gluminančiais iššūkiais.
Tačiau suvokus, kad dizainas gali palikti nedidelį pozityvų pėdsaką šiame pasaulyje, tai įkvepia ir suteikia energijos bei motyvuoja. Visos problemos, susijusios su nutukimu, amžiumi, autizmu, lyčių nelygybe, smurtu, alkoholizmu ir t.t., gali būti išspręstos, pakeitus lyderystę. Dažnai lyderystę tapatiname su garsiausiu, aukščiausiu, vyriškiausiu daugumos kultūros atstovu ir tai yra didžiausia mūsų daroma klaida. Mums reikia permąstyti lyderystę.
Daugiau informacijos apie Kauno dizaino įvykį rasite čia.
Teksto autorė – Justė Litinskaitė. Visą tekstą galite rasti lrt.lt portale čia.
Žmonių gyvenimus keičiantis dizaineris Rama Gheerawo: mums reikia permąstyti lyderystę
