Praėjusį ketvirtadienį Kauno fotografijos galerijoje atidaryta nauja paroda, pristatanti britų fotografo Homer Sykes darbus, sukurtus prieš keletą dešimtmečių. Taip paroda ir vadinasi – „Anglija 1970-1980“. Nuo spindinčių naktinių Londono drugelių iki žmogaus-varnalėšos gilioje Anglijos provincijoje – fotografijų daug, jų spektras platus, o požiūrio kampas visose itin siauras ir atidus. Į Kauną pristatyti parodos užsukęs autorius kitą dieną, už galerijos langų erzeliuojant pavasario mugei, apie du čia pristatomus savo kūrybos etapus papasakojo plačiau.
Paroda Kauno fotografijos galerijoje veiks iki gegužės 7-osios. Užsukę būtinai pavartykite ir ką tik išleistą naujausią Homer Sykes albumą „Once A Year“.
Į parodos atidarymą ketvirtadienį susirinko beveik pilna galerija – ar to ir tikėjotės?
Ne, tiesą sakant, ne – parodas Didžiojoje Britanijoje, o ir visur kitur, rengiu nedažnai. Kodėl? Sunku pasakyti. Galbūt mano darbai kiek senamadiški? Žinoma, fotografuoju ir šiandien, bet neišsižadu savo principų.
Mums didelį įspūdį padarė parodoje eksponuoti vos porą metų Londone veikusiame klube „Blitz“ fotografuoti kadrai. Ar galėtumėte papasakoti daugiau apie tuos vakarėlius, vadinamuosius „Blitz kidz“ ? Ar tuomet, juos pleškindamas fotoaparatu, tikėjotės, kad po beveik 40-ies metų tai bus beprotiškai įdomi ir svarbi medžiaga?
Visuomet domėjausi dokumentine fotografija. Aišku, 1979-aisiais negalėjau nutuokti, kas po keliasdešimties metų nutiks manosioms fotografijoms. Bet man tiesiog buvo įdomu eiti į „Blitz“, tai buvo fenomenalus klubas, buvęs visų dėmesio centre. Taigi fotografavau jį ir lankytojus, nes domėjausi jaunimo kultūra. Nesu mados fotografas, bet mane domino tai, kaip elgiasi ir atrodo jaunimas, lygiai kaip šiandien domina senimas. Domino drabužiai, makiažas. Tai buvo itin trumpo laikotarpio esencija, kurią gana greitai pakeitė kiti dalykai. Naujieji romantikai – suvokiau, kad tai svarbu.
Daugelis ten ėjusių žmonių tapo garsiais, tuomet to žinoti negalėjau. Bet visuomet stengiausi daryti įdomius kadrus. Tad tai, kad jie įdomūs šiandien, o naujųjų romantikų judėjimas gal net žinomesnis, nei anuomet, man yra be galo malonu. Ar kovodavote dėl gerų kadrų su kitais fotografais?
Ne. Pats „Blitz“ lankiausi tik keletą kartų. Kiek žinau, ten buvo dar vienas profesionalus fotografas, bet jis fotografavo konkrečiai portretus. Man tai nebuvo taip įdomu, siekiau įamžinti veiksmą.
Kokie žmonių, užfiksuotų jūsų fotoaparatu, likimai? Ar teko tuo domėtis?
Taip, mano tinklalapyje surašyti daugelis fotografijų herojų, kurie patys su manimi susisiekė po to, kai publikavau darbus. Man parašo vienas ar du žmonės per savaitę – arba patys, arba jų sunėnai, kiti giminaičiai. Daugelis iš vadinamųjų „Blitz“ vaikų tapo mados ir kultūros pasaulio atstovais Didžiojoje Britanijoje, kai kurie – JAV. Sakyčiau, tai, kad daugelis išgarsėjo, yra sutapimas. Na, o Boy George, žinoma, tapo Boy George.
Albumą „Blitz Kids“ irgi rasite Kauno fotografijos galerijoje
Kauno fotografijos galerijoje eksponuojami jūsų darbai – nedidelio formato. Ar tai – sąmoningas pasirinkimas?
Mane mažas formatas taip pat nustebino. Ši paroda prieš tai bu vo eksponuota Paryžiuje, „Le Maison de le Photographie Robert Doisneau“. Formatą parinko kuratorius Michaël Houlette. Manau, jis absoliučiai teisus – tokiu sprendimu jis pasiekė, jog žmonės prieitų arti ir į fotografijas įsižiūrėtų, ne tiesiog praplauktų pro šalį.
Kita parodos dalis – kaimų ir miestelių šventėse užfiksuoti tradiciniai anglų papročiai. Kaip jais susidomėjote?
Iš pradžių tai buvo studijų projektas, spalvotos fotografijos. Tik vėliau supratau, kad reikia fotografuoti nespalvotai ir sau pačiam, o ne kokiam nors užsakovui, kurio net neturėjau. Tai buvo 1969-ieji. Nuvykau įamžinti vienos tradicijos, man labai patiko. Patiko ir tai, kad beveik nebuvo kitų fotografų, kurie tuo domėjosi. Supratau, kad tokių tradicijų daug, jos nepanašios, bet vyko vieną konkrečią metų dieną. Daug tyrinėjau, ir tai tapo tiesiog mano užsiėmimu, projektu, kuris vis dar tęsiasi.
Ar žmonių, kurie ištikimi tradicijoms, vis mažiau?
Ne, sakyčiau, priešingai.
Įdomu – Lietuvoje reikia skubėti viską fiksuoti.
Lietuva mažesnė, žmonės emigruoja – drįstu spėti, kad nemaža dalis jų išvyksta būtent iš provincijos. Anglijoje gi 50 milijonų žmonių, jie mielai kraustosi į kaimiškas vietoves, nes miestuose visko per daug. Naujakuriai perima senas tradicijas. Anuomet tikrai maniau, kad papročiams atėjo galas, bet klydau.
1977-aisiais išleidau fotografijų albumą ir kurį laiką prie šios temos nesiliečiau. 9-ajame dešimtmetyje kiek pafotografavau spalvotai. Apie 2006-uosius mano, kaip fotografo, veikla iš esmės pasikeitė – tam įtakos turėjo skaitmeninis amžius ir mano paties amžius. Taigi atsigręžiau į tradicinius anglų papročius, kai kuriuos perfotografavau. Grįžęs į provinciją sutikau daug fotografų! Nemažai jų buvo ginkluoti telefonais, renginiai dideli, gausiai lankomi. Žmonės turi automobilius, laiko, pinigų – jiems lengviau keliauti, atradimą paspartina internetas. O man visada patiko dirbti vienam.
Taigi šiandien ieškau itin mažų renginių, ilgai netrunkančių. Tie, kurie iš tiesų tėra modernioji senųjų versija, manęs, kaip fotografo, jau nedomina. Bet žmonėms tai patinka, vadinasi, tai svarbu. Viskas juk keičiasi. Įdomu, kad tai tebevyksta, nors ir dėl kitų priežasčių.
Homer Sykes / Donato Stankevičiaus nuotr.
Ar pasikeitė jūsų technika?
Iš esmės ne. Fotografuoju skaitmeniniu fotoaparatu, tai man labai patinka, nes turiu labai daug kontrolės. Niekada neturėjau tamsiuko, ,bet dabar turiu šviesiuką kompiuteryje. Bet vizualiai niekas nepasikeitė, mano stilius išliko toks pats, kaip prieš 40 metų. Kadrai galbūt šiek tiek sudėtingesni, juose daugiau žmonių, detalių. Bet ieškau to paties. Kaip žmonės atrodo, kaip rengiasi, kas vyksta antrame plane, koks yra kontekstas… Visa tai man labai svarbu.
Menininkas ar reporteris? Kuo save laikote?
Čia galėtume padiskutuoti apie menininko apibrėžimą.
Na, ar jums svarbu pirmam pranešti žinią, būti publikuotam?
Užsiimu tuo, kas man tikrai įdomu. Norėčiau manyti, kad tai, ką fiksuoju, bus publikuota, bet tai – ne pagrindinis mano tikslas.
Esu dirbęs žurnaluose, fotografavau pagal užsakymus. Visgi ir tada jaučiausi labiau dirbantis sau, tiesiog buvo kažkas, kas apmokėdavo sąskaitas. 95 proc. atvejų užsakovams pateikdavau tas fotografijas, kurios visų pirma patikdavo man. Žinoma, galutinis žodis yra užsakovo, bet visuomet pabrėždavau, kurios man atrodo geriausios. Dažniausiai dėl to nekildavo problemų, užsakovai gerbdavo mano nuomonę ir patikėdavo sprendimus man. Matyt, sekėsi, nes nuomonės sutapdavo.
