Nuo 2016 m. Vilniaus universitete įgyvendinama iniciatyva „Grįžtanti atmintis“, kurios tikslas – prisiminti ir pagerbti universiteto bendruomenės narius, studentus ir darbuotojus, kurie dėl permainingos Lietuvos istorijos, totalitarinių režimų veiksmų ar vietos žmonių kolaboravimo buvo pašalinti iš universiteto ir neteko galimybės baigti studijas ir įgyti išsilavinimą, tęsti mokslinius tyrimus, pedagoginę ar kitą su universitetu susijusią veiklą.
Siekiant nukentėjusiems asmenims išreikšti pagarbą ir simboliškai sugrąžinti į universiteto bendruomenę, jiems įteikiamas Vilniaus universiteto atminties diplomas.
Šiemet atminties diplomai bus teikiami balandžio 13 d. Vilniaus universiteto Mažojoje auloje. Tą dieną diplomą atsiims ir Algirdas Endriukaitis – vienas iš 1956 m. lapkričio 2 d. eitynių dalyvių, pašalintas iš universiteto, nuteistas ir įkalintas. Po Vėlinių įvykių iš Vilniaus universiteto buvo siūloma šalinti maždaug 130 studentų, iš jų apie 100 išbraukti iš studentų sąrašų.
Pirmieji politiniai protestai
Po Stalino mirties prasidėjęs dalinis sovietų režimo švelnėjimas žmones kiek vadavo nuo baimės. Tą jausmą dar stiprino politinių kalinių ir tremtinių grįžimas į Lietuvą. Tarp grįžusiųjų buvo jauni buvę moksleiviai, vyresni laisvės kovų dalyviai ir tarpukario inteligentija. Su jų grįžimu, permainų vėjais ir kitų tautų sukilimais atgimė ir Vilniaus bei Kauno studentų tautinis ir kultūrinis pasipriešinimas sovietų režimui.
Pirmoji atvira politinio protesto ir pasipriešinimo režimui akcija įvyko 1955 m. lapkričio 2 d. Kaune. Sovietų režimas dėjo daug pastangų sužinoti ir stebėti jaunimo nuotaikas, užkirsti kelią organizuotam pasipriešinimui. Tačiau žmonių norui pagerbti mirusiuosius ir žuvusiuosius užkirsti kelią buvo sunku. Vėlinių vakarą senosiose Kauno kapinėse susirinko apie 100 jaunuolių, kurie prie paminklo „Žuvome dėl Tėvynės“ dainavo religines, tautines dainas, sugiedojo tautos himną. Po to minia patraukė miesto link ir protestuodama apmėtė akmenimis milicijos nuovadą. Per šias pasipriešinimo ir protesto akcijas buvo suimta iki dešimties žmonių.
Kitais metais dar didesnis įkvėpimas tokiems protesto minėjimams buvo atgarsiai iš Lenkijos ir Vengrijos, kur žmonės mėgino protestuodami ir priešindamiesi susigrąžinti laisvę. Jaunimas Lietuvoje naujienas apie šiuos įvykius išgirsdavo per radijo transliacijas iš užsienio – tai buvo viena iš priežasčių, kodėl didžioji dalis įvykių dalyvių buvo studentija ir vyresnių klasių moksleiviai, nes vyresni žmonės šių radijo stočių tuomet klausė rečiau.
1956 m. rudenį sovietų valdžia iš anksto ruošėsi galimiems neramumams per Vėlines. Jos baimę skatino ne tik praėjusių metų patirtis, bet ir Vilniaus bei Kauno studentų reiškiamas karštas palaikymas vengrų tautos kovai. Spalio 31 d. ant Vilniaus universiteto centrinių rūmų pastato atsirado užrašas „Tegyvuoja Vengrijos revoliucija“ ir tai nieko gero režimui nežadėjo.
Neramumai Kaune ir Vilniuje
Milicija pradėjo patruliuoti reguliariau, gatvėse pasirodė daugiau vidaus kariuomenės pajėgų. Saugumiečiai ėmėsi savų klastingų operatyvinių-agentūrinių priemonių. O partijos ir komjaunimo veikėjai kaip visada ėmėsi vilionių. Kai kuriose Kauno mokyklose buvo paskelbta apie Vėlinių dieną, šiokiadienį, vyksiantį eilinį komjaunimo minėjimą ir po jo rengiamus šokius, kuriuose bus galima šokti net ilgiau nei savaitgalio šokiuose. Kai kurių mokyklų komjaunimo organizacijos ne tik viliojo, bet tiesiog liepė: dalyvavimas privalomas, o kas nedalyvaus, tam bus mažinami drausmės balai.
Bet žmonės nepaisė nei bauginimo, nei klastos, nei vilionių. Nepabūgę šį kartą senosiose Kauno kapinėse susirinko tūkstančiai žmonių, be to, aktyviai įsitraukė ir Vilniaus studentija bei moksleivija. Tarp jų buvo daug Vilniaus universiteto, Dailės ir Pedagoginio instituto studentų. Rasų kapinėse žmonės rinkosi prie Jono Basanavičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Balio Sruogos paminklų, degė žvakeles, kalbėjo maldą, dainavo dainas.
Kaip ir ankstesniais metais, minėjimas peraugo į spontanišką protestą. Vilniuje po minėjimo nemaža minia patraukė į miestą. Ėjo Subačiaus gatve, kurią buvo užtvėrę milicininkai. Jie praskyrė minią, reikalavo skirstytis, laikytis tvarkos. Kelis žmones suėmė, jų ginti stojo kiti. Studentas Antanas Juodėnas per tardymus pasakojo: „[…] milicininkai suėmė vieną gimnazistą. Už ką sulaikė gimnazistą, aš nežinau, bet aš jį užstojau ir pasakiau milicininkams, kad jie neteisėtai sulaikė žmogų, nes jis nieko blogo nepadarė.“ Už tokį „išsišokimą“ milicininkai suėmė ir A. Juodėną.
Kaune, senosiose kapinėse, ant paminklo „Žuvome dėl Tėvynės“ iš žmonių turimų šalikų buvo surišta ir diržu prie paminklo prikabinta trispalvė. Po minėjimo taip pat susiformavo spontaniška akcija, žmonės pajudėjo kapinių vartų link, kur juos pasitiko milicija ir kariai, tačiau beveik dešimtūkstantinė minia nušlavė užtvaras. Protestuotojai ėjo tuometiniu Lenino prospektu (dabar Vytauto prospektas), akmenimis apmėtė karius bei milicininkus ir netoliese esantį KGB Kauno miesto skyriaus pastatą. Pasigirdo šūkių „Laisvę Lietuvai!“. Tą akimirką buvo galima pagalvoti, kad išsipildė didžiausas sovietų režimo košmaras – po Vengrijos revoliucijos tautiniai judėjimai ir sukilimai išplis po kitas socialistinio lagerio šalis ir galbūt net vakarines sovietų respublikas. Milicijai ir vidaus kariuomenės daliniams buvo duotas įsakymas blokuoti aplinkines gatves, sklaidyti minią, o sovietų saugumo operatyvininkai ir agentai bandė įsimaišyti į minią ir raginti nusiraminti.
Protesto plitimą sovietų pajėgoms pavyko sustabdyti. Vėlinių vakarą buvo apsiribota minios išsklaidymu ir pavienių žmonių suėmimu, bet praėjus kelioms dienoms buvo pradėta aktyviai ieškoti protesto dalyvių. Kaune buvo suimta per 100 studentų, daug jų buvo nuteisti 15 parų arešto už chuliganizmą ir rimtesnių bausmių išvengė. Tačiau ta „dėmė“ juos galėjo persekioti visą gyvenimą. Vilniuje situacija buvo panaši. Suimtieji buvo tardomi po kelias paras. Ši nemaloni patirtis, nežinomybės jausmas, baimė, kad bus persekiojami ir ateityje, lydėjo kiekvieną suimtąjį.
Protesto dalyviams – šalinimas iš universiteto, armija arba kalėjimas
Režimas ėmėsi ir kitokių represijų. Kadangi minėjimuose dalyvavo daugiausia studentai, buvo pradėta jų elgesį svarstyti universiteto tarybose, komjaunimo komitetuose, šalinti juos iš studijų ir iš komjaunimo. Kai kuriuos aktyviai antisovietiškai agitavusius studentus buvo sugalvota perkelti iš dieninio skyriaus į neakivaizdinį, kad mažiau bendrautų su bendramoksliais.
Pašalinimas iš aukštosios mokyklos galėjo automatiškai lemti, kad toks jaunuolis bus pašauktas tarnauti į sovietų armiją. Bet režimas tuo net pasirūpino specialiai: KGB paprašė sovietų Lietuvos karinio komisaro gen. Jono Macijausko, kad šis pasirūpintų išmestųjų pašaukimu į armiją. Toks likimas ištiko ir Vilniaus dailės instituto studentą Arūną Tarabildą, kuris buvo pašalintas iš instituto, pašauktas į armiją ir tarnavo radiacija užterštoje zonoje, o tai vėliau lėmė ankstyvą jo mirtį.
Nemažai Vėlinių minėjimo dalyvių susilaukė daug stipresnių bausmių nei išmetimas iš aukštosios mokyklos ar tarnyba armijoje. Tačiau tokių bausmių jie susilaukė ne vien dėl dalyvavimo minėjime, bet ir dėl KGB surinktų faktų apie jų antisovietinį nusistatymą ir veiklą – organizacijų kūrimą, agitavimą, pokalbius ir panašius dalykus. Tarp tokių nuteistųjų ir ilgam įkalintųjų buvo Valentinas Ardžiūnas, Leonardas Gogelis, Algirdas Endriukaitis.
Pastarajam, be kitų veikų, KGB bandė suversti kaltę dėl žmonių kurstymo per Vėlinių minėjimą Vilniuje: neva A. Endriukaitis buvo grupės žmonių, ėjusių nuo kapinių miesto link, priešakyje. Jį kaltino kursčius žmones dainuoti, eiti gatvės viduriu, neišsiblaškyti. Kai minia susidūrė su milicijos užtvara ir vienas iš milicininkų rusiškai liepė skirstytis, A. Endriukaitis raginęs nesiskirstyti ir neklausyti rusiškų milicininkų paliepimų. Jis buvo vienas iš nedaugelio studentų, kurie nepripažino jiems metamų kaltinimų dalyvavus šiose akcijose, kursčius žmones. Tiesa, KGB tai buvo visiškai nesvarbu, nuteisti žmogų jiems pakako kelių kitų asmenų paliudijimo.
Valdžios represijos rezultato nepasiekė
Ir visos šios priemonės vis tiek nenuramino jaunimo. Antisovietiniai protestai pasikartojo ir 1957 m., ir kiek mažesniu mastu 1958-aisiais. Studentai nelabai paisė įvairių nuobaudų, net ir pašalinimo iš studijų. Dauguma jų manė, kad galbūt atsipirks švelnesnėmis bausmėmis, nes juos stengėsi užstoti tuometis Vilniaus universiteto rektorius Juozas Bulavas. Jis neretai išdrįsdavo prieštarauti sovietų Lietuvos valdžiai. Už tai ir už „liberalumo“ apraiškas universitete 1958 m. jis pats buvo pašalintas iš rektoriaus posto, o kitais metais ir iš Komunistų partijos – tais laikais tai buvo didelė bausmė.
Valdžia puikiai suprato, kad kaltas ne vien rektorius. Universitete dirbo daug tautiškai nusiteikusių ir studentų mėgstamų žmonių, ypač tarp lituanistų. Jie kritiškai žiūrėjo į sovietų valdžią, santvarką, stengėsi studentams dėstyti nepaisydami komunistinių dogmų. Sovietų Lietuvos nomenklatūra suprato, kad kol bus tokių dėstytojų kaip lituanistės Vanda Zaborskaitė, Meilė Lukšienė ir kiti, galima išmesti kiek nori maištaujančių studentų, bet jų vietoje atsiras kiti. 7-ojo dešimtmečio pradžioje visi jie prievarta buvo išguiti iš universiteto.
Galiausiai režimas ėmėsi ir vietų „išvalymo“. 1959 m. kovą buvo nuspręsta panaikinti senąsias Kauno kapines. Žmonės ėmėsi perlaidoti savo artimuosius, bet daug kas dvejojo pasakyti, kas yra jų giminės, bijodami persekiojimo. Likusieji kapai buldozeriais buvo sulyginti. Nukentėjo ir paminklas „Žuvome dėl Tėvynės“, buvo nudaužyti užrašai ir heraldiniai bareljefai, o laikui bėgant paminklas buvo visiškai sunaikintas.
Šie minėjimai suteikė žmonėms vilties, tačiau taip pat parodė, kad sovietų režimas, nors ir pasikeitė, sušvelnėjo, bet ilčių neprarado. Šios protesto akcijos pamokė ir valdžią. Jaunimas imtas labiau stebėti, universitetuose sustiprinta ideologinė kontrolė ir indoktrinacija. Nueita tiek toli, kad 1957 m. uždrausta į Lietuvą grįžti tremtiniams ir politiniams kaliniams, o Kaune įvestas pasų režimas, smarkiai apribojęs galimybes apsigyventi mieste. Valdžia ėmė suprasti, kad grįžtantieji daro jaunimui „blogą“ įtaką.
