Visus Lietuvoje sukrėtė tėvų mirtinai sumušto berniuko tragedija, apėmė pyktis ir savotiškas bejėgiškumas tokio nesuvokiamo žiaurumo akivaizdoje. Panašūs jausmai apima ir Seimo narius, bet mūsų pareiga yra išsiaiškinti, kas iš tikrųjų veikia ir neveikia, o ne siekti populiarumo, naudojantis mažo vaiko tragedija.
Visus Lietuvoje sukrėtė tėvų mirtinai sumušto berniuko tragedija, apėmė pyktis ir savotiškas bejėgiškumas tokio nesuvokiamo žiaurumo akivaizdoje. Panašūs jausmai apima ir Seimo narius, bet mūsų pareiga yra išsiaiškinti, kas iš tikrųjų veikia ir neveikia, o ne siekti populiarumo, naudojantis mažo vaiko tragedija.
Ar šiuo atveju įstatymų trūkumas sutrukdė apginti vaiką? Galiojančiuose Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme (VTAPĮ) ir Baudžiamajame kodekse (BK) rašoma:
– „Tėvams ir kitiems teisėtiems vaiko atstovams, kurie pažeidžia vaiko teises […], žiauriai elgiasi su vaiku ar kitaip piktnaudžiauja savo teisėmis bei pareigomis, taikoma įstatymų nustatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė“ (VTAPĮ 56.1 str.),
– „Kai tėvai (tėvas, motina) arba kitas teisėtas vaiko atstovas smurtaudamas arba kitaip sukeldamas pavojų vaikui piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla reali grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija kartu su policija nedelsdama paima vaiką iš tėvų arba kitų teisėtų vaiko atstovų ir perduoda jį globoti (rūpintis) Civilinio kodekso nustatyta tvarka“ (VTAPĮ 56.3 str.),
– „Tas, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, […] ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų“ (BK 163 str.),
– „Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką (t.y. sukėlė fizinį skausmą ar bent nežymų sveikatos sutrikdymą) padarė mažamečiui […], baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“ (BK 140 str.).
Galima ginčytis dėl to, ar įstatymuose nustatytos sankcijos yra pakankamos, bet tai, kad smurtas prieš vaikus nuo bet kokio fizinio skausmo iki grėsmės gyvybei sukėlimo yra draudžiamas, yra neginčijama. Todėl labai apmaudu, tačiau šioje konkrečioje tragedijoje pritrūko ne papildomų sakinių įstatyme. Pritrūko veiksmo. Galime parašyti šimtus naujų įstatymų, bet nuo tokių žiaurių rankų jie neapsaugos tol, kol atsakingos tarnybos neprisiims atsakomybės dirbti savo darbą net tokiu atveju kaip šis – kai veikimui duris buvo atidaręs net ne vienas įstatymų straipsnis.
Neabejoju, kad tai pykdo visuomenę. Pykdo ir mus. Kartu gėda ir žema stebėti, kaip vaiko tragedija ir mirtimi manipuliuojama politiniais tikslais. Realiai padėti kenčiantiems vaikams galima tik iš esmės reformavus vaiko gerovės sistemą. Ne porą straipsnių, kurie išplėstai apibrėžia tai, kas ir taip uždrausta, o visą sistemą.
Pradėti turėtume nuo to, kad jau dešimtmečiais tarpusavyje nesusikalbančias ir dėl to atsakomybę viena kitoms permetinėjančias institucijas turėtų pakeisti viena Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pavaldi centralizuota institucija, atsakinga už ir turinti realius svertus įgyvendinti vaiko teisių standartą Lietuvoje, ir savivaldybių lygiu veikiantys šeimoms padedantys socialiniai darbuotojai, galintys prireikus pasitelkti psichologus ir kitus specialistus. Bet metus Seimas pradėjo D. Šakalienės inicijuota diskusija dėl plačios smurto prieš vaikus sąvokos. Visuomenė dalinta į vaiko teisių advokatus ir, geriausiu atveju, neigėjus. Nevengta plikų pranašysčių, kad pastarieji tenori „auklėti“ vaikus diržu, nors iš esmės prieštaraujama buvo visai kitoms projekto nuostatoms. „Advokatai“ išliko kurti daugeliui pasisakiusių teisininkų, kurie nepritarė projekto nuostatoms todėl, kad jas vertino ne tik gerų norų, bet ir teisinės logikos bei pritaikomumo požiūriu.
Dar iki Kėdainių tragedijos plačios smurto sąvokos šalininkai, naudodamiesi žmonių emocijomis, grasė, kad be smurto sąvokos (nors jau aukščiau pacitavau dalį šiuo metu jį draudžiančių nuostatų) išplėtimo neapginsime taip gyvenančių kone pusės Lietuvos vaikų, nors daugiau nei 96 proc. Lietuvos šeimų nepriklauso socialinės rizikos grupei. Be abejonės, ir 4 procentai, kalbant apie socialinėje rizikoje gyvenančius vaikus, yra daug, bet šiam rodikliui suvaldyti reikia realių papildomų praktinių priemonių.
Debatai dėl šio projekto vaizduojami kaip vaikais besirūpinančių ir juos skriausti norinčių ginčas, bet iš tiesų vyksta visai ne moralumo lenktynės, o gryniausia pasaulėžiūrinė diskusija. Kaktomuša susiduria du požiūriai, siūlantys labai skirtingą šeimos, visuomenės ir vaiko gerovės supratimą. Galime juos pavadinti tradiciniu ir postmoderniu, „naujovišku“.
Tradicinės pasaulėžiūros atstovai piliečius suvokia kaip bendruomenę, šeimą – kaip visumą, nuo kurios neatskiriama dalis yra vaikas. Kita pusė mano, kad vaikas ir šeima yra atskiri subjektai, šeima – tik „paslaugų“ vaikui tiekėja, o „paslaugų“ standartus nustatyti gali privilegijuoti valdininkai. Net ir mes jau įpratinti nesąmoningai vartoti atskiras sąvokas – vaikas ir šeima. Postmodernaus požiūrio šalininkai įsivaizduoja, kad gyvenimas biologinėje šeimoje neturi savaiminės nelygstamos vertės. Nesuvokiant, kad vaikas yra integrali šeimos dalis, nesuvokiama ir tai, kad šeimos ardymas yra kartais būtina, todėl įstatymuose numatyta, bet kraštutinė ir savaime žalojanti priemonė.
Tuo metu plečiant smurto sampratą, į ją bandoma įtraukti ir tokius abstrakčius bei įstatymo projekte miglotai apibrėžtus ar visai neapibrėžtus dalykus kaip nepriežiūra, vaiko individualumo nepripažinimas, pozityvios socializacijos trikdymas, kitokia elgsena, sukelianti pavojų vaiko garbei ir orumui. Būtent dėl šių nuostatų, o ne dėl mušimo draudimo, kyla didžiausios abejonės. Šios sąvokos pretenduoja tapti realia vaiko atėmimo iš šeimos priežastimi. Dar nematėme galutinės naujos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcijos ir nežinome, kokios kitos sankcijos bus numatytos už tokių „smurto formų“ panaudojimą. Tačiau žvelgdami į Vakarų kaimynes galime matyti, kad jos neretai baigiasi vaiko atėmimu.
Tai yra faktai, kuriuos interneto amžiuje nesunku pasitikrinti. Sausio viduryje pasirodžiusi statistika iš Didžiosios Britanijos liudija, kad ten vis daugėja iš šeimų atimamų vaikų, „greičiausiai ‒ dėl nepriežiūros ir namuose matyto smurto“.
Taigi ir taip smurtą artimoje aplinkoje patyrę šeimos nariai baudžiami dar ir šeimos suardymu atimant vaikus. Pagalbos tokioms šeimos sistema veikia silpnai. Dažnai nepakeičiamas ryšys tarp mamos ir vaiko yra nurašomas kaip nereikšmingas vaiko gerovei, o atskyrimo sukeliama trauma ir ilgalaikės pasekmės ignoruojamos. Kalbame apie tendenciją, o ne pavienius atvejus. Nekvestionuotina, kad grėsmę vaiko sveikatai ar gyvybei sukėlę artimieji ir pats vaikas turi sulaukti ypatingo tarnybų dėmesio, vaikas turi būti paimtas iš jam pavojingos aplinkos, nors tai ir suardo šeimą.
Tačiau išskyrus šį atvejį, pirmiausiai privaloma padaryti viską, kad vaikas galėtų likti su tėvais. Juk viena pagrindinių vaiko teisių yra turėti tėvą ir motiną, o ne iš vaiko uždirbantį valdininką ar globėją. Ir mūsų Konstitucija sako, kad šeima – visuomenės pagrindas.
Tai yra tikslas, kurio reikia siekti. Siekti pamatuotai, ne aklai: galbūt su tarnybų įsikišimu, priežiūra, mokymais, tačiau suvokiant, kad darbas bus padarytas dešimtukui tik tuo atveju, jeigu vaikas galės likti su savo šeima, o ne valdininkais. Tai galima pasiekti skiriant daugiau lėšų ir pastangų pagalbai šeimoms, reaguojant į skurdą ir nepriteklių, sudarant sąlygas socialiniams darbuotojams normaliai dirbti.
Tačiau kodėl to nereikalauja tik save profesionalais laikantys valdininkai ir suinteresuotų organizacijų atstovai? Kodėl būdami taip susirūpinę vaikų gerove jie nepastebi visos informacijos apie žalą šeimos netekusiam vaikui? Kodėl jiems atrodo, kad geriau netobulai (bet vaiko numušančiai ir kitaip nekankinančiai) šeimai visam gyvenimui pripaišyti „smurtaujančios“ stigmą, o ne padėti jai išsispręsti problemas ir taip kartu pasirūpinti vaiko garbe bei orumu? Kodėl galime nuspręsti, kad patologinis mušeika ir skurdžiai gyvenantis tėvas, kurių dabar yra apie 20 procentų, ‒ lygūs smurtautojai?
Tai yra klausimai, į kuriuos sau turi atsakyti kiekvienas, dalyvaujantis šioje diskusijoje, o pirmiausiai ‒ Socialinės apsaugos ir darbo ministras bei jo komanda, rengiantys naują Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą ir galintys padaryti viską, kad Lietuvos šeimos sulauktų kuo daugiau savalaikės pagalbos ir kuo mažiau vaikų apskritai būtų aktualus smurto klausimas.
