Šedbarinis Konstitucinis Teismas jau senokai tapo visiškai ideologizuota įstatymų leidybos institucija. Jis reguliariai prieštarauja ir Konstitucijos tekstui, ir ankstesniems savo paties išaiškinimams.
Pagal Žalimui vadovaujant priimtą doktriną, abstrakčios vertybės tampa aukščiau nei Konstitucijos tekstas ir tuo galima pateisinti bet kokį konstitucines normas liberalizuojantį sprendimą.
Nors tas reiškiasi įvairiausiose srityse (pernai buvo išniekintos normos dėl valstybinės kalbos statuso), pastaruoju metu intensyviai nusitaikyta į šeimą reguliuojančias normas.
Neseniai KT priėmė sprendimą, kad valstybė privalo leisti dirbtinį apvaisinimą ir vienišoms moterims ar nesusituokusioms poroms. Skamba gražiai, tačiau tuo ignoruojamas svarbiausias – vaiko – interesas turėtų biologinius tėvą ir motiną.
Viena, kai tėvus atima gyvenimo aplinkybės, kita, kai tai užprogramuoja pati valstybė, kai vaikas jau pradedamas be vieno iš tėvų. Atitinkamai aiški statistika rodo, kad nors skyrybų daug, santuoka išlieka stabiliausia santykių forma, sugyventiniai ir dažniau skiriasi, ir dažniau smurtauja, ir dar daug kuo vaikui yra ne tokia stabili ir saugi aplinka.
Dabar žengta dar toliau. KT išaiškino, kad jeigu valstybė įteisintų partnerystę (dabar to išvis nėra), tai privalėtų apimti ir vienalytes poras. Kitaip tariant, negalima įteisinti tik vyro ir moters partnerystės.
Kadangi partnerystės įteisinti apskritai nėra reikalo ir nebūtų teisinga, čia būtų menka bėda. Bet sprendimas a) nepagrįstas; b) sutiktas banga demagogijos, kad dabar jau būtina tokią partnerystę įteisinti.
Niekas nėra būtina. Partnerystės apskritai neturi būti – nei vienalytės, nei kitokios. Norintys gali sudaryti santuoką, nenorinčiųjų to daryti niekas neverčia, jie gali gyventi kaip sugyventiniai, ką dabar daugybė žmonių ir daro.
O įvairius praktinius klausimus kaip paveldėjimas, sveikatos informacija, ligonių lankymas ir panašius, valstybė turi sutvarkyti nekurdamas šeimos teisinių santykių. Sutvarkyti juos ir skirtingų lyčių, ir tos pačios lyties poroms, ir kartu gyvenantiems vienišiems žmonėms, senyvo amžiaus sesėms, broliams ir kas tik norėtų vesti bendrą ūkį ir vieni kitais rūpintis. Tai neturi niekaip sietis su šeimos statusu ir tam būtų labai platus pritarimas bet kuriame Seime.
Problema tad gilesnė nei partnerystės įteisinimas. Problema ta, kad Konstitucinis Teismas ramiai ir nesivaržydamas perrašinėja konstitucines normas, ypač viską, kas susiję su šeimos santykiais.
Praktiškai prieš klausimams pasiekiant KT, galima beveik užtikrintai pasakyti, kaip bus išaiškinta, ir tai gana neblogai atitiks Laisvės partijos programą, nors prieštaraus visuomenės suvokimą apie tai, kas gera, protinga ir teisinga.
Tiek dabartinės visuomenės, tiek ir tos, kuri Lietuvoje gyveno šią Konstituciją priimant. Tiek ir Konstitucijos autorių suvokimui. Taip atsiduriame savotiškoje konstitucinėje krizėje (A. Verygos taikli frazė), kai atotrūkis tarp KT aiškinimų, realaus Konstitucijos teksto ir visuomenės suvokimo tampa vis didesnis.
Tad ne partnerystei, taip vadinamajam artimo ryšio projektui, bet svarbiausia, ne Konstitucinio teismo siautėjimui, vieną po kito priiminėjant ideologinius, su Konstitucija nederančius sprendimus.
Nepriklausomai nuo pažiūrų, net ir sąžiningi liberalūs žmonės turėtų rasti savigarbos ir tokia manipuliacija kaip „konstitucinė pareiga įteisinti vienalytę partnerystę“ nesinaudoti.
Juo labiau, kad dabar paleidžiamas dar vienas teisinis nihilizmas: nors partnerystės Lietuvoje nėra ir ji neteisėta, žmonės atvirai raginami kreiptis į teismus dėl partnerystės įteisinimo konkrečiai porai. Tik šia vienintele makabriška prasme pasidalintą 15min antraštę galima laikyti teisinga. Apskritai ji daugiau klaidinanti.
Vytautas Sinica yra Seimo narys, partijos Nacionalinis Susisivienijimas atstovas, reiškiantis politinę nuomonę.
