Lietuvoje dangų raižo ne viena kregždžių rūšis. Nuo seno lietuviams tai buvo artimas, net šiek tiek šventas paukštis. Mūsų senoliai tikėjo, kad kregždės apsaugos nuo gaisro ar žaibo. Matomai, alegoriškai taikydami į tai, Lietuvos konservatoriai savo atributikoje pasirinko būtent šį paukštį. Suprask, a la šventieji ir globėjai. Paradoksalu, tačiau pastaruosius beveik 4 metus trunkantis jų buvimas prie valstybės vairo panašesnis į gaisrų ir žaibų kėlimą.
Ši besibaigianti kadencija parodė, kad vienos kregždutės rūpinosi savo lizdais, kraudamos juos kur papuolė, kitos skraidė tarsi lietų pranašaudamos, o likusios tiesiog purpsėjo teršdamos aplink save ir žmonėms ant galvų.
Jau esu sakęs, kad man visa tai primena vieną didelį susitepusių kregždučių lizdą – unikali rūšis, ypatinga populiacija.
Tiesiogine ta žodžio prasme prisiskraidė buvusi socialinių reikalų ministrė Monika Navickienė. Nors iš šioje srityje dirbančių kolegų teko girdėti, kad ji vienintelė iš visų konservatorių ministrų gilindavosi į savo kuruojamas temas. Tačiau skrydis buvo toks, kad net ir pasitraukusi iš politikos turi nemažai problemų ant žemės. Matyt, aplinka kalta.
„Šventieji“ vis porino apie principingą sankcijų politiką. Nuolat kritikuodavo kitas ES valstybes, kurių pasiūlymai nesutapdavo su jų sugalvotom idėjom.
O jau kiek puolimo turėjo mano su partneriu valdomos įmonės. Atrodė, kad tai jos karą pradėjo. Konservatoriai geriau nei bet kas kitas žinojo, kaip sudėtinga buvo išeit iš rusijos, bet vietoj palaikymo ir pagalbos lietuviškam verslui jie tik tuščiai cypsėjo kregždžių snapeliais, protestus su interpeliacijom rengė.
Tuo metu viena iš didžiausių mūsų valstybei priklausančių energetikos bendrovių, vykdydama tarptautinio magistralinio dujotiekio projektą, montuoja sankcionuojamų prekių sąraše esančias jungiamąsias dalis iš rusijos. Taip, tai „Amber Grid“, kur 96,58 proc. įmonės akcijų priklauso kitai valstybinei įmonei. Gal per daug būtų kainavusi tikra tiesa, todėl ši tema labai greitai buvo paskandinta po prokuratūros ir vidiniais organizaciniais tyrimais bei kelių vidutinės grandies darbuotojų atvaizdavimu vietoj „atpirkimo ožių“.
Nors kregždės vis dar mylimas paukštis, bet daugelis žmonių jau vengia jų lizdų savo pastogėse ir arčiau namų. Priežastis – didelė tarša augant jaunikliams. O tokių ši partija turi ne vieną.
Dar 2015 metais iš šono keistokai atrodė Gabrieliaus tapimas TS-LKD pirmininku. Atrodo, kad šiame poste pagal giminės liniją turi pabuvoti. Dar keistesnis buvo įsivaizdavimas, kad pagal tokį pat partinį principą gali būti patvirtintas net eurokomisaru. Veltui konservatoriai bandė kurti vaizdinį, kad Anūko, lyg kokio mesijo, Briuselyje laukia išskėstomis rankomis, nors pats Briuselis vis dar negali nusirinkti visų prikibusių varnalėšų, kurias gavo dėka jo sugalvotos naujosios politikos Kinijos ir Taivano atžvilgiu.
Tarša pasižymi ir kitas partijoje karjerą itin greitai daręs veikėjas – Andrius Vyšniauskas. Šis „kregždžių jauniklis“ bandė lipdytis sau „šventojo“, teisuolio etiketę, pasinaudodamas buvusio Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus purvina istorija apie stiklainiuose konservuotus kyšius. Tik dar kartą noriu pabrėžti, kad V. Šiliausko nusikaltimai yra didžiausias mano nusivylimas – neįtariau ir nepamačiau, kad taip apgailėtinai buvo veikiama čia pat, už nugaros. Užtat nuoširdžiai džiaugiuosi, kad tokie jo poelgiai nepraėjo be pasekmių. Kyšininkas, vagis ir apgavikas turi sėdėti kalėjime.
Bet grįžkim prie Vyšniausko. Šitas sudarė Seime komisiją specialiai tirti „įsišaknijusią korupciją“ Kaune. Kvietėsi daugybę savivaldybės darbuotojų, reikalavo ir gavo begalę dokumentų. Kaip komisijos pirmininkas puikavosi prieš televizijų kameras, stengėsi būt kuo labiau matomas žiniasklaidoje, nors žongliravo absoliučiai tuščiomis frazėmis.
Tik po kurio laiko išgirdome, kiek jis sau leisdavo bendraudamas su savo darbą dirbusiais administracijos darbuotojais. Komisijos posėdžiai kartais buvo panašesni ne į apklausas, o į sovietinius tardymus ir patyčias. Nei pagarbos žmogui, nei elementarios moralės, sąžinės ir bent menkiausio proto to funkcionieriaus bendravime nebuvo.
Už tokius cirkus šitas konservatoriškos kregždučių populiacijos atstovas pakilo karjeroje – buvo paaukštintas į partijos frakcijos seniūnus Seime. Tiesa, neilgai tokia garbe pasidžiaugė – tik pusantro mėnesio. O nutiko taip, kad lazda atsisuko kitu galu ir pats A. Vyšniauskas sulaukė iš prokurorų baudžiamojo persekiojimo – per aukštai skridęs tėškėsi į purvyną.
Ar gali būti, kad karma sugrįžo pas sutenerį?
Tikrai įdėmiai seksiu, kaip šita istorija vystysis toliau. Tauta turi žinoti apie tokius „herojus“.
Būta ir Kaune nemažai pasiskraidžiusių jauniklių. Vienas toks žaliais akiniais kartu su partiečiais konservatoriais Laisvės alėjoje prie savivaldybės protestavo, o dabar teisiamas dėl sveiku protu nesuvokiamų įtarimų pedofilija.
Kitas irgi dar neseniai plakatus iškėlęs laikė, visaip išsidirbinėjo – garsino Romeikos pavardę, kad į miesto tarybą patektų. Pavyko. Tik paaiškėjo, kad pats tuo metu dirbo tėvo automobilių servise ant savavališkai užimtos valstybinės žemės ir neįteisintose patalpose. Bet partija tokių iš lizdo nemeta – verčiau užsimerkia ir nemato, kaip anie aplink dergiasi.
Visvaldas Matijošaitis yra politikas, Kauno meras. Jo nuomonė su redakcijos nuomone sutapti neprivalo.
