Smulkus valstybės apgaudinėjimas, virtęs papročiu „visi taip daro“, kuris ateina iš sovietmečio ir kolūkmečio, turi baigtis, nors tai nebus lengva. Virusas gilus. Iniciatyvos keisti visuomenę (išeikim iš giluminės sovietijos!) galų gale ėmėsi TS-LKD vadovai, pavadinę tai kažko „perkrovimu“. Blogą paprotį ne perkrauti reikia, o jo atsisakyti, atmesti. Kuriuo būdu?
Gal šoko terapija, parodant galimą griūtį, bet nebūtinai pačia griūtimi.
Savivaldos įstatymų bei reguliavimų pertvarka, tikiuosi, jei sutartinai ryžtinga ir greita, padės visiems žengti teisingesniu keliu. Bet reikia pertvarkyti ir savo vidinį įstatymą, elgesio normas. Ar to norėsime? Nesukčiauk, valdininke, ne todėl, kad nukentėsi įkliuvęs dėl kažkokio smulkoko tyrimo, o todėl, kad sukčiauti gėda. Prieš vaikus, nebent juos mokai to paties.
O jei vietoj terapijos – operacija, amputacija? Rinkėjų suteikto mandato atsisakymas?
Svarbiausiosios, pakankamai išmintingos ir darbingos posąjūdinės partijos ritualinis susideginimas rinkos aikštėje, tikintis tuo atpirkti visuotinę nuodėmę, nepadės Lietuvai staigiuoju būdu, tik pablogins padėtį. Džiugins mūsų nedraugus. Gavusieji piliečių mandatą dirbti bendram tautos reikalui turi dirbti.
Politechnologiniai argumentai – darom, kaip dabartinėje padėtyje atrodo mums naudingiau – netikęs kampas. Ne mūsų.
Iš Lietuvos Sąjūdžio aušros brėkšmo prisimintinas kitoks kampas – kaip Lietuvai geriau.
Ir dabar svarbiausias elgesio motyvas – atidedant skubių pasileidimo bei rinkimų siūlymą mėnesiams arba metams – turėtų būti: kaip mūsų šaliai jos pačios viduje ir audringoje tarptautinėje padėtyje geriau, saugiau.
Tegul TS-LKD skyriai pasvarsto šį laišką.
Vytautas Landsbergis (paskelbta politiko Facebook paskyroje)
