Kartą Jėzus su savo mokiniais lankėsi Pilypo Cezarėjos apylinkėse. Šalia Cezarėjos miesto ant aukštos kalvos bolavo balto marmuro šventykla, pastatyta imperatoriaus Augusto garbei. Buvo gera proga Jėzui kalbėti apie savo misiją – gyvosios Bažnyčios statybą. Į Jėzaus klausimą, ką mokiniai mąsto apie savo mokytoją, Petras visų vardu atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus.“ Jėzus pagyrė Petro tikėjimą ir pažadėjo: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18).
Į Jėzaus pažadą ant Petro, kaip uolos, pastatyti Bažnyčią šiandien žvelgiame iš dviejų tūkstančių metų perspektyvos. Bažnyčia per tuos tūkstantmečius išgyveno didžiausių persekiojimų; vien pirmaisiais amžiais nesuskaitoma daugybė krikščionių Romos imperijoje buvo žiauriausiai nužudyti.
Praėjusiame amžiuje mes savo tėvynėje taip pat matėme vykdytą kovą su Bažnyčia, kai buvo stengiamasi apriboti jos veiklą, o žmones, ypač jaunimą, subedievinti. Ir šiuo metu pasaulyje daug kur krikščionys yra labiausiai persekiojama tikinčiųjų grupė.
Šiandien dėkojame Dievui, kad jau trisdešimt metų galime laisvai praktikuoti savo tikėjimą, tačiau Bažnyčia patiria kitokių išbandymų, ne lengvesnių už atvirą persekiojimą, kurį patyrėme per sovietmetį. Per informavimo priemones žmonėms peršama sekuliari kultūra, kurioje krikščioniškam tikėjimui ir moralei nepaliekama vietos. Kalbama tik apie žmogaus teises, ypač teisę pasirinkti norimą lytį. Sekuliari kultūra skaudžiausiai sužeidžia, visų pirma jaunus ir gyvenimo patirties dar neturinčius žmones. Šiai kultūrai šv. popiežius Jonas Paulius II davė mirties kultūros vardą, nes iš tikrųjų jos vaisiai yra pažymėti mirties ženklu.
Jėzus Kristus savo Bažnyčią pastatė ant Petro, kuris, nors buvo uolus Jėzaus mokinys, kartu buvo silpnas žmogus. Kai prieš kančią Kristus priminė, kad daugelis jo išsigins, Petras skubėjo patvirtinti, jog jis liks ištikimas net tada, jei ir visi išsigintų. Žinome, kas buvo po to: net tris kartus jis išsigynė Jėzaus ne žiauraus Erodo, bet tarnaitės akivaizdoje, išsigandęs, jog jį gali ištikti Mokytojo likimas.
Ar neapsiriko Jėzus, statydamas savo Bažnyčią ant tokio silpno žmogaus? Tikriausiai galima sukurti tobulesnes organizacijas ar kitokius žmonių sambūrius, kurie turėtų daugiau pinigų ir geriau išsilavinusių vadų, bet jų gyvavimas visada bus laikinas, nes viskas, kas žmogaus sukuriama, su laiku pasensta ir miršta.
Kai kam šiandien Bažnyčia atrodo per daug konservatyvi ir neprisitaikanti prie liberalaus pasaulio. Netrūksta patarėjų panaikinti kunigų celibatą, laiminti vienalyčių žmonių santuokas, toleruoti skyrybas ir bet kokį seksualinį elgesį.
Bažnyčia yra gyva dėl to, kad joje gyvena ir veikia Jėzus Kristus. Žmonės, užimantieji Bažnyčioje pačias aukščiausias pareigas, kartais gali klysti, susižeisti ir sužeisti kitus. Tačiau Bažnyčia dėl to neliks mažiau šventa ar mažiau pajėgi vesti savo vaikus prie Jėzaus, kuris yra kelias į dangaus Tėvo namus. Bažnyčia yra šventa ne dėl mūsų – dvasininkų ir pasauliečių – šventumo, bet dėl savo Kūrėjo – Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus šventumo.
Bažnyčia – tai Kristus šiandien, veikiantis ir vedantis Dievo tautą į jos galutinį tikslą. Bažnyčią galima kritikuoti, niekinti, tačiau ji stovės, nes yra ne žmogaus, bet mirusio ir prisikėlusio Kristaus kūrinys.
Dėkokime Dievui už pašaukimą priklausyti Kristaus Bažnyčiai ir atnaujinkime pasiryžimą išlikti gerais jos nariais.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
