Lapkričio 20 d. pirmą kartą Kameriniame teatre ir apskritai lietuviškame teatre viešėjo ir spektaklį „Nacionalinės daržovės“ stebėjo estų kilmės dramaturgas, pjesės „Chelsea Win, arba Bulvių džemas“ autorius Tim Janson. Jis kartu su režisiere Agne Dilyte bei teatro direktore Jurga Knyviene kalbėjosi apie asmeninį santykį pjesėje atskleidžiama priklausomybių tema.
A.D. Ar turite kokių nors stereotipų apie Lietuvos teatrą?
Jokių. Nesu jo matęs. Jūsų spektaklis man bus pirmas. Tačiau turiu lietuvių aktorių stereotipą iš sovietinio kino. Tai aukšti, pasitempę vyrai šviesiais plaukais. Be to, Pabaltijo aktoriai visada vaidindavo arba vokiečius, arba geriečius, pozityvius herojus. Dar viena asociacija su Lietuva – žinoma, krepšinis. Lietuviai pamišę dėl jo. O apskritai, nors esame kaimynai, nelabai turiu ryšių su lietuviais.
A.D. Jūsų pjesėje akcentuojamas futbolas. Ką jis jums reiškia?
Futbolas man patinka. Patinka geras, klasikinis futbolas. Ne vietinis estiškas, latviškas ar lietuviškas, kuris, mano akimis, yra labai „pavargęs“, o didieji futbolo klubai, kuriuose: greitis, nervai, aistra… Tai labai įdomu.
A.D. Vadinasi, futbolas susijęs su asmeniniais Jūsų išgyvenimais?
Taip. Aš ir pats statydavau už futbolą. Galima sakyti, kad viskas, kas susiję su lošimu šioje pjesėje – tai asmeninė patirtis. Ir ta malda Dievui – maldavimas būtent tokia tvarka ir su tiek kampinių įmušti įvarčius ir t.t. Aš mintyse taip prašydavau Dievo. Pats visa tai išgyvenau. Kai statai už futbolą, būna labai daug pasirinkimų – kiek kampinių, kiek geltonų kortelių, kiek įvarčių, kurią minutę jie bus įmušti. Ir kai prieš varžybas už visa tai pastatai, pradedi bendrauti su televizoriumi. Televizorius tampa tavo Dievu, su kuriuo kalbiesi. Tačiau apskritai visa situacija išgalvota.
Kartais išloši labai daug, o kartais krenti į labai didelį minusą. Kai lošdavau, lošdavau ciklais: lošdavau dvi dienas, daugiausia savaitę, po to nelošdavau metus. Per tą savaitę gaudavau dozę visiems metams. Bet kokiu atveju tai nebūdavo dideli pinigai. Niekada neteko lošti tiek, kad skolinčiausi ar kažką parduočiau. Kitaip nei pjesėje, aš visada lošdavau tik iš savo pinigų.
Tačiau statymai yra pavojingi tuo, kad kai kasoje pinigus išsikeiti į žetonus, prarandi pinigų pojūtį. Lygiai tas pats internetiniuose lošimuose – prarandi pinigų pojūtį, nes ten tik skaičiai. Jei tau pasakytų – išimk iš kišenės pinigus ir dėk ant stalo, tu pagalvotum. O kai matai tik skaičius, nebegalvoji. Duodi skičiukus, gauni skaičiukus. Ir po to būna labai stiprios pagirios, kai supranti, kokius skaičiukus atidavei.
A.D. Kaip jūs su tuo susitvarkėte?
Ta aistra labai stipri. Tik man pasisekė, nes aš turėjau stabdžius. Be to, atsirado naujų interesų. Nauji interesai, prioritetai gali nustumti aistrą lošimui. Galų gale supranti, kad kiek beloštum, vis tiek praloši. Bet kokiu atveju. Kažkas už tuos 50 eurų nueis į viešnamį, kažkas pakeliaus, kažkas pragers, o aš už juos patirsiu malonumą.
Manau, kad jau nebeturiu tos problemos. Tiksliau, iš jos išaugau. Bet žinau labai daug žmonių, kurie turi šias problemas ir labai stiprias. Aš neturėjau tokios stiprios priklausomybės, kad be lošimų negalėčiau gyventi. Man tai adrenalinas ir tiek. Kiek save analizavau, pirmiausia darau nesąmonę, o po to pradedu kovoti su ja. Tai buvo momentas, kai reikėjo kristi žemyn, o po to atrasti jėgų atsikelti.
A.D. Patyrėte krizinę situaciją?
Ne, tai kilo iš nuobodulio. Kai viskas pasidaro nuobodu, tam, kad išeitum iš to nuobodulio, kyla noras padaryti sau kažką bloga, kad iš naujo galėtum atrasti savo galias gyventi toliau.
Nežinau kaip Lietuvoje, bet Estijoje tu gali save pats užblokuoti – tiek kazino, tiek internetiniuose lošimuose. Porą kartų pabandžiau. Labai padeda. Ir blokavau save ne todėl, kad aš lošėjas, bet dėl viso pikto – juk galima nuvažiuoti lošti į kitą šalį, užsiregistruoti internete kitoje šalyje ir t.t. Bet man to neprireikė. Ir vis dėlto, kadangi lošimo momentai vis tik buvo, nusprendžiau šia tema parašyti. Mačiau tuos žmones, kurie „sudegė“ – buvo labai turtingi, bet prarado nekilnojamąjį turtą, prasiskolino iki bankroto, kurie kazino prarado viską, bet vis tiek grįžo ir iki šiol tebesėdi kazino, iš kitų maldauja euro, poros eurų, iškart juos stato. Gana daug tokių žmonių pažįstu. Ir tokių, kurie kartą per savaitę stato po 100 eurų – tai jų laisvė ir malonumas.
A.D. Malonumas – pagrindinis motyvas lošti?
Visada svarbiausias motyvas – išlošti. Ir išlošti ne pinigų, o laimėjimo jausmą: „aš atspėjau, pataikiau!“. Tam tikra nedidelė asmeninė pergalė. Ir su bonusais – pinigais, žinoma.
A.D. Ar galima sakyti, kad jūsų pjesė – tai stebėjimo, empatijos, bendravimo rezultatas?
Taip, empatija ir stebėjimas. Bendravimo mažai. Stebėjimas to, ką pats mačiau ir net kame dalyvavau. Bet ne taip giliai. Pjesėje ne mano išgyvenimai. Manęs ten nėra. Kartais aš taip žaidžiu savo vaizduotėje. Imu kokį nors istorinį momentą ir pradedu vaizduotis, o ką aš daryčiau tokiu momentu? Nes jau žinau, kuo viskas baigėsi. Daug skaitau, domiuosi istorija, daugiausia Europos. Ir tada galvoju, o kaip būčiau galėjęs pakeisti įvykių eigą, kokius patarimus būčiau davęs. Ne vien apie bulves – kartais politiniais ar kariniais klausimais. Kiekvienas savaip žaidžiame savo mintimis.
J.K. O kaimynų tema, kuri pasikartoja ir kitoje jūsų pjesėje – kažkuo ypatinga?
Kaimynų nereikia suprasti tiesiogine to žodžio prasme. Man labiau rūpi santykiai, kuriuos apibrėžia socialinė hierarchija – turtingesni aukščiau, skurdesni žemiau. Kai susiduria du vienodai skurdūs ar vienodai turtingi kaimynai – neįdomu. O socialinis aspektas man įdomus todėl, kad su juo susiduriu jau 23 metus dirbdamas nekilnojamojo turto makleriu. Matau, kaip iš mažų kaimelių žmonės atvažiuoja į Taliną, bet nesupranta, kad čia didžiulės kainos. Jie pasiryžę viskam, nuomojasi brangiai, nes jiems žadėjo labai didelius atlyginimus. Ir daugelis jų „sudega“. Negali išsilaikyti. Gauna didesnį atlyginimą, bet turi ir didesnes išlaidas. Gyvendamas name, gaudamas mažiau ir turėdamas mažesnes išlaidas, turėsi tą pačią gyvenimo kokybę. Aš jaučiu tą didžiulį kontrastą. Ir kuo ilgiau dirbu makleriu, tuo mažiau noriu imtis pigių butų. Kuo pigesnis butas, tuo pigesnis klientas. Kadangi mano toks darbas, man sunku pasirinkti pusę. Privalau rinktis turtingųjų pusę, nes tai mano darbas, o širdyje aš to varguolio pusėje, bet negaliu jam padėti, nes pats prarasiu darbą. Ir tai labai dažna dilema. Dažnai net nežinau, ką daryti. Žinoma, visada stengiesi rasti kompromisą ir išspręsti problemą, bet visų problemų neišspręsi. Ir kai mane tai sujaudina, aš apie tai rašau.
A.D. Sakėte, kad esate parašęs pjesę apie maklerį?
Taip, esu. Bet niekam nerodau, ją reikia perdaryti.
A.D. Gal kaip tik tuo užsiimate?
Ne, rašau kitas pjeses. Mane labiau domina socialinės temos. Skausmas, praradimas ir visko pradėjimas iš naujo. Mano pjesėse mažai personažų, daug dialogo ir jie tokie liūdnai linksmi. Nes liūdesyje galima rasti linksmybę.
Visi esame krizėje. Krizės būna skirtingos. Man 50 metų ir man krizė – nežinau, ką toliau daryti. Arba persidirbau. Kažkam krizė, nes nėra pinigų. Kažkam krizė, nes susirgo. Taigi, jei pagalvosime, tai visiems krizė. Net jei ir vaikštome išsišiepę…
