„Mano senelis turėjo karčemą, kuri buvo Kauno gubernijoje. Joje lankėsi šešių tautybių žmonės: latviai, lietuviai, baltarusiai, rusai, lenkai, kalbėdavo ten ir vokiškai“, – prisimena skulptorius Robertas Antinis. Toje karčemoje nuo mažų dienų sukiojosi tuomet dar tik būsimas skulptorius Robertas Antinis vyresnysis, tokių darbų, kaip „Eglė žalčių karalienė“ Palangoje ar Nepriklausomybės paminklas Rokiškyje, autorius. Jis ne kartą sūnui pasakojo, kaip formavosi bohemininkų dvasia tėvo karčemoje.
„Karčema stovėjo prie kelio, vedančio nuo Peterburgo į Varšuvą, ir visi turėjo joje sustoti, kažką ten palikti ir papasakoti, ir kažkas turėjo tų žmonių klausyti. Ten jų ir klausydavosi kaimiečiai, karčemos žmonės, – pasakoja R. Antinis. – Toje karčemoje gimė mano tėvas, mažiukas lakstė apie tuos žmones ir pamatė, kaip į karčemą įėjo vienas lietuvis žemdirbys su maišu. Jis pasigėrė ir nukrito ant žemės, o iš maišo iškrito mediniai dievukai. Aplinkui visi žmonės šoko.“
Tie iškritę dievukai, o gal dar ir karčemoje susirenkančių menininkų laisvas požiūris į gyvenimą, buvo pamatai, kurie suformavo ir R. Antinio vyresniojo ateities planus. Jį žavėjo meno pasaulis, jį žavėjo ir bohemininkų mokėjimas atsipalaiduoti, mėgautis pačiu gyvenimu. Suaugęs ir subrendęs, jau tapęs gerai žinomu LSSR skulptoriumi jis lankydavosi visiems Kauno bohemininkams gerai pažįstamoje „Tulpėje“.
„Į „Tulpę“ sueidavo visi menininkai, kurie vienas kitą mylėjo, kartais susipešdavo, bet vis tiek visi turėjo vieną eigą, vieną kelią. Mes buvome dvynukai ir gyvenome kitoje pusėje „Tulpės“. Mūsų didžiausias tikslas buvo ten po pyragaitį su seserimi suvalgyti, išgerti sulčių“, – prisiminimais dalijasi R. Antinis.
Laisvės alėjoje gyvenusi Antinių šeima dažnai lankėsi kavinėje „Tulpė“. Ne tik tėvai, bet ir vaikai nubėgdavo į visai šalia jų namų buvusią garsiąją bohemininkų sueigų vietą. Dar dažniau ten vienas eidavo senasis V. Antinis.
„Kadangi tėvas dirbo sunkų darbą, tai vakare nueidavo į „Tulpę“. Ir mes, vaikai, jį vadindavome „tulpininku“, sakydavome – o, „tulpininkas“ atėjo“, – juokiasi R. Antinis.
Dabar garsiosios „Tulpės“ laikus mena tik vyresnieji kauniečiai ir ant grindinio iškaltos kelios plytelės su pavadinimu „Tulpė“. Tačiau toje vietoje jau seniai nebe kavinės, o parduotuvių dvasia gyvuoja. Ir apie legendinius laikus primena tik prisiminimai.
„Prasidėdavo „Tulpė“ nuo durininko. Durininkas – tai vienas svarbiausių kavinės žmonių. Ir ne tik „Tulpės“, bet ir kitų. Jis savo nuožiūra spręsdavo, ką įleisti ir ko ne. Antra, kai kurie jau turėjo savo staliukus, maišydavosi ten menininkai, teisininkai ir kiti. Pats įdomiausias egzempliorius turbūt buvo Liudas Truikys su savo drauge Marijona, jie buvo patys įdomiausi pokalbiuose ir savo išvaizda. L. Truikys su išdažytais antakiais ir ūsais, o ji būdavo tokia, kad visi vaikai gatvėje bėgdavo iš paskos šaukdami „amerikonka!“ – pasakoja R. Antinis.
Tuo metu kavinėje „Tulpė“ rinkosi tie, kurie galėjo sau leisti nusipirkti brangesnio gėrimo taurę. Tai buvo aukšto lygio vieta.
Visas pasakojimas apie sovietmečio Kauno bohemą – laidos „Istorijos detektyvai“ reportaže.
LRT TELEVIZIJOS laida „Istorijos detektyvai“,
