Pandemija diktuoja savo taisykles. Prie jų, kad neplistų virusas saugumo sumetimais turėjo derintis ne tik visos šešiasdešimt savivaldybių, bet ir Seimas. Pasiruošti, ko gero, buvo sunku visiems, ne tik Vyriausybei. Apie ministrus net nekalbu, apie kuriuos, turbūt, jau turime susidarę vienokią ar kitokią nuomonę. Dabar svarbu, kad jie vertintų ir girdėtų, ką sako specialistai, ekspertai ir panašiai. Tiesa, mano uošvis apie ekspertus, kurie pataria premjerei karantino klausimais, sako: „Žinai kas yra geriausi ekspertai?“ – žinodamas jo humoro subtilybes sakau – „Nepolitikuosiu“, o jis man ir sakys: „Geriausi ekspertai yra tie, kurie yra padarę daugiausiai klaidų ir iš jų pasimokę. Tik jie gali patarinėti, o ne tie atėję naujokai, kurie skirtingai kalba ir daro nesąmones“.
Hm, pagalvojau, daug tiesos yra, net labai daug, ypač matant kas vyksta dabar, kai ministrai skirtingai komunikuoja žurnalistams, o piliečiai nebežino kuo tikėti ir į kurią pusę žiūrėti. Ką gi, dabar naujokai daro naujas klaidas, tad valstybėje turime nemažai prašvaistyto laiko. Juk Vyriausybė galėjo padėti įvairiems verslo sektoriams, kuriems buvusi valdžia per pirmąją pandemiją skyrė labai daug dėmesio. Žinoma, taip pat neišvengdama tam tikrų klaidų, bet lyginant su dabartine Vyriausybe, situacija atrodė kur kas daugiau valdoma.
Taip pat neramu stebėti, kas vyksta Seimo rūmuose. Išaugus atvejų skaičiui ir Seime apsilankius Uhano vėjo atpūstiems covidams, teko dezinfekuoti posėdžių salę, kabinetus, nešioti ne Užgavėnių, bet medicinines kaukes. Tačiau keli Seimo nariai vis tik susirgo, persirgo, duok Dieve, jiems ir mums sveikatos, na ir sau linkiu, kad kitą apsaugočiau. Atėjus naujai valdžiai, naujai Seimo Pirmininkei su nauja valdyba buvo pasiūlyta posėdžiuose balsuoti nuotoliniu būdu. Idėja gal ir nebloga, bet pažiūrėjus į pasaulio parlamentus, didžioji dalis liko dirbti salėse. Gal neatsitiktinai buvo Seimo narių ir įvairių partijų, kurie prieštaravo šiam sprendimui, tačiau didesne balsų persvara sprendimas buvo priimtas. Rezultatas – dirbam iš namų, kabinetų. Tiesa, yra ir tokių, kurie dirba ir iš automobilių. Sakyčiau į juos labiausiai įdomu žiūrėti, kaip jie kalba ir suka galvas kairėn, dešinėn, į priekį, ir net atgal, matyt, į garažą ar į kiemą važiuoja.
Prasidėjus pavasario sesijai, prasidėjo ir informacinių technologijų trikdžių potvyniai. Į situaciją žiūrint su humoro jausmu, galima pajuokauti, kad šį kartą nepadėjo net buvusio premjero Sauliaus Skvernelio finansuotas amžiaus Rusnės tiltas. Kiekvienas posėdis ne vienam Seimo nariui kainavo daug nervų, pavyzdžiui – vakar dienos posėdyje Seimo narių pyktis tvino ir tvino iki tol, kol užtvindė visą Seimo posėdį – pati Seimo Pirmininkė su keliais pirmininko pavaduotojais įsitikino, kad daugiau tokiomis pajuokos sąlygomis dirbti nebegalima ir paniro Seimo narių pykčio potvynyje – posėdį nukėlė. O pyktis labai elementarus – dalyvauti ir balsuoti Seimo posėdžiuose dėl sistemos trikdžių buvo neįmanoma. Jei balsuoti negali apie 20 proc. Seimo narių grupė, tai apie kokį priimamų įstatymų legitimumą galima apskritai kalbėti? Šį kartą buvo nesvarbu iš kokios partijos esi – buvo svarbu darbo kokybė, nes valstybės gyvenimas negali sustoti, įstatymai turi judėti į priekį, kadangi situacija šalyje dar nėra gera. Tik gaila išvaistyto laiko, gaila, kad Seimo valdyba tiek laiko negirdėjo savo kolegų iš salės, kurie nuolat kartojo, kad balsavimo sistema turi klaidų. Tokio negirdėjimo pasekmė – darbas virto chaosu, o pykčio vanduo kilo tokiais Seimo narių tekstais, žodžiais: „Jau nervina“, „Neatpažįsta veido, neleidžia identifikuoti, neregistruoja“, „Teko nelegaliai kelti geltonas rankutes ekrano viršuje, kad leistų kalbėti nors pagal susitarimą buvo draudžiama tai daryti“, „Man penkiolika kartų strigo, kiek taip galima dirbti, nutraukite šitą cirką!“, „Užskaitykit balsą, nes vėl kamera veido neatpažino“, kažkas replikuoja: „Lūpdažį nusivalykite tada atpažins“. Tiesa, paskutinė frazė prajuokina didelę dalį Seimo narių ir pyktis kiek sumažėja.
Maža to, Seimo posėdžiui pirmininkaujantys politikai ir toliau, gal net sąmoningai, ignoruoja problemas: „Mūsų balso nepriima“ – posėdžio pirmininkas atkerta „Balsas bus įskaitytas protokolui“ – kam būti Seimo nariu, balsuoti, jei tavo balsas neįskaitomas į balsavimo rezultatus, o tik į protokolą? Gal taip kažkam yra naudinga?
„Leiskit užduoti klausimą, nes užsirašiau“, pirmininkaujantis atsako: „Nerodo“, nors po kiek laiko priduria: „Jau rodo.“
Vienos Seimo narės posėdžio metu buvo paprašyta dalyvauti kaip svečiui ir pridurta „Gal pavyks balsuoti.“ Gal norėjo kaip geriau, bet ech, tiek to. Dar kitai buvo neleista net registruotis klausimams.
Gal daugiau net nebeverta plėstis, nes cirko buvo dar daugiau. O juk čia Seimas, Lietuvos Parlamentas, o ne cirkas. Tai tiek tų nuotykių iš nuotolinio Seimo darbo, kurį galima vadinti fiasko ir kuris nesudarė galimybių teisingai ir konstituciškai vykdyti balsavimą. Negalima prievarta spausti balsavimo pradžią skelbiančių mygtukų ir vardan savo siekių negirdėti opozicijos prašymų ir nusiskundimų. Neįsivaizduoju kaip tokia situacija būtų vertinama rimtoje įmonėje. Kaip manote, jei taip pastoviai strigtų balsavimo technika, ar bendrovė dirbtų ir priiminėtų svarbius sprendimus? O čia mes kalbame apie valstybę.
Valdančiosios daugumos su kolegomis prašau, nebedarykite absurdo ir leiskite Seimo nariams su kaukėmis grįžti į saugią posėdžių salę atsakingai dirbti valstybei. O jei dar yra abejojama saugumu, apstiklinkite ir tribūną, pirmininkaujančio ir sekretoriato vietas, tarp kiekvieno Seimo nario įdėkite šonines pertvaras. Žinau, kad nemaža dalis Seimo narių testuojasi, kiti jau yra persirgę ir, galų gale, laikas nustoti linksminti tautą, jie jau patys mums sako, kad eitume skiepytis, įgautume atsparumą ir dirbtume žmonėms. Pritariu jiems.
