Pokalbis su SALOMĖJA BURNEIKAITE, pedagoge, režisiere ir teatrologe, priminė, ko galėtume pasimokyti iš ankstesnių kartų apie pagarbų sugyvenimą su gamta, daiktais ir žmonėmis. Kūrybinga klaipėdietė pasidalino mintimis, skatinančiomis atsižvelgti į vyresniųjų kartų patarimus bei atskleidė, kodėl nepripažįsta naujadarų „tvarumas“, „senjoras“ ir „nuomonės formuotojas“.
Dovilė Vainorė
Gyventi „tvariai“ ar „sugyventi pagarbiai“?
Salomėja visą gyvenimą kūrė. Spektaklius ir studijų programas. Prisidėjo prie Klaipėdos lėlių teatro sukūrimo ir įsteigimo. Šiuo metu ji dirba Klaipėdos miesto socialinės paramos centre socialinio užimtumo specialiste. Lanko neįgalius žmones jų namuose ir praturtina jų dienas bendravimu, kūrybinėmis veiklomis. Kūryboje ji naudoja visus įmanomus antriniam panaudojimui tinkamus daiktus ir priemones – tekstilę, popierių, augalus.
Pokalbis apie tvarumą prasideda moters, neieškančios žodžio kišenėje, nuostaba: „Kas tas tvarumas? Šį žodį pirmą kartą perskaičiau, kai prasidėjo europiniai projektai. Tapo madinga rašyti apie tvarumą, daryti projektus vardan įvertinimo ženkliuko „tvaru“. Stebiuosi, kodėl vengiame pasakyti „sugyvenkime pagarbiai su aplinka, daiktais ir žmonėmis, ypač su savimi“? Naujadaras tapo madingu, bet esmės juo nepasakome. Juk norime paskatinti išmintingą, racionalų ir pagarbų elgesį su aplinka. Nešvaistyti be reikalo. Tai ir kalbėkime apie tai.“
Salomėja nuoširdžiai žavisi ankstesnių kartų moterų kūrybingumu: „Mano mama, kaimynė, kuri grįžo iš Sibiro, kitos moterys, kurias prisimenu iš savo vaikystės, – gyvendamos taupiai, rasdavo būdų gražiai ir elegantiškai atrodyti. Mezgė, nėrė, siuvinėjo ir mokė kitus. Galbūt ant rankos pirštų suskaičiuojami daiktai – viena ir ta pati rankinė, bateliai ar paltas, buvo vertinami, nes juos įsigyti buvo sunku, reikėjo taupyti. O galbūt jie vertingi buvo dėl kokybės, dėl to, kad gaminti rankomis, įdedant daug širdies. Ar dar kas beprisimena, ką reiškia nunešti siuvėjai, kad „išverstų“?“
Daug keliavusi su meno kolektyvais užsienyje, Salomėja kaip gerą pavyzdį mini prancūzes, turinčias racionalų ir kūrybišką požiūrį į aprangą ir vartojimą: „Daugelis atkreipia dėmesį į prancūzių gerą skonį ir išvaizdą. Bet ne daugelis žino, jog prancūzės nesivaiko vienadienių madų, nesibodi gaminti maisto namuose ir tikrai neleis sau įlįsti į greitojo vartojimo paskolas, kad nusipirktų tariamai vardinę rankinę. To vienu žodžiu „tvarumas“ nepavadinsi. Užtat supranti, jog tai yra pagarbaus ir racionalaus sugyvenimo su aplinka, su darbu ir svarbiausia – su žmonėmis, pavyzdys“.
Todėl Salomėjos ir neįtikina nuomonių formuotojų reklamuojamo „tvarios kolekcijos drabužėlio“ ar „tvarioje pakuotėje“ įsukto kremo kokybė ar „draugiškumas gamtai“: „Kaip galima skatinti besaikį pigių daiktų vartojimą ir tuo pat metu sakyti, kad tai yra tvaru? Apie naująją profesiją „nuomonės formuotojas“ ne tik aš turiu atskirą nuomonę. Kiekvienas subrendęs, save gerbiantis žmogus, geba įsivertinti savo poreikius. Jam nereikia, kad kažkas suformuotų jam nuomonę.“
Vanduo yra vanduo
Tiems, kurie kalbo ir rašo apie „tvarumą“ ar domisi susijusiomis temomis, Salomėja siūlo pirmiausia pažvelgti į vartojimą kaip į santykį: „Tai kiekvieno žmogaus santykis su gamta, daiktais ir žmonėmis. Išmintingai vartoti – tiek, kiek būtina. Prisiminti, jog kiti taip pat naudoja. Turėti tiek, kiek pakanka, ir atminti, kad kiekvienas pagamintas daiktas palieka savo pėdsaką. O kur nebenaudojamas atguls – sąvartyne, pakelėje ar pas kažką, kas antrą kartą naudos, rankose – priklauso tik nuo mūsų. Bendraujant gerbti kiekvieną žmogų ir nepamiršti, jog kiekvieno patirtis bei istorija unikali. Kiekvienas gali būti vertingas bendruomenės ar organizacijos narys.“
Brandaus amžiaus moteris prisimena vieną istoriją iš savo vaikystės, kurią galėtų pavadinti viena pirmųjų „tvarumo“ pamokų: „Mūsų šeima – aš, sesė ir tėvai, gyvenome antrame medinio namo aukšte. Mano ir sesės užduotis būdavo prinešti iš lauko šulinio vandens – ir maistui gaminti, ir drabužiams skalbti, ir praustis. Vėliau įvedė centralizuotai tiekiamą vandenį. Mums tai buvo stebuklas – atsuki ir bėga! Nors jis buvo nemokamas ir jau turėjome visad po ranka, mama mus su sese mokė vandenį naudoti tiek, kiek reikalinga. Sakydavo: „Vanduo yra vanduo. Jis iš niekur neatsiranda. Ar pagalvoji, kad nepanaudotas jis nuteka nenaudingai?“
Esmė – ne siūlai
Tiek, kiek leidžia užimtumas, Salomėja seka naujienas apie meno, technologijų, reabilitacijos ir psichologijos inovacijas. Visada bando kūrybiškai suderinti savo ir ankstesnių kartų patirtis su kokybiškomis naujovėmis.
Kažkada Salomėja savo turtingą kūrybinę ir meninę patirtį sėkmingai perkėlė į pedagoginę veiklą. Dabar moteris bendrakūrybą pasitelkia kaip socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo priemonę darbe su Klaipėdos miesto socialinės paramos centro klientais. Ji bent kartą per savaitę aplanko kelis klaipėdiečius jų namuose, bendrauja su jais, pritaikydama individualias kūrybines veiklas: „Su viena moterimi iš įvairiaspalvių siūlų likučių gaminame apyrankes. Pristatau juos renginiuose. Papasakoju, kas gamino. Žmonės, besiklausydami istorijos, dažnai užsimano ne vieną ir ne dvi įsigyti. Apyrankių gamybai naudojame suneštus kitų žmonių siūlus. Iš pradžių mano klientė stebėjosi, kad kažkas nori jai sumokėti už apyrankes. Ji įgavo daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, pradėjo kurti sudėtingesnes. Moteris pasijuto vertinama už savo kuriamą darbą. Jos istorija yra ne apie antrąkart panaudotus siūlus, o apie žmogų, kuriam, visi įsitraukdami, padedame pasijusti reikalingu.“
Baigiantis pokalbiui paaiškėja pamatiniai dalykai, nuo kurių atsispiriant, anot Salomėjos, galėtume pradėti mokytis gyventi „tvariai“: „Svarbiausia yra vertinti kiekvieno pastangas ir darbą. Nereikia dirbtinai kurti naujų kategorijų ir pavadinimų, kaip antai „senjoras“, „senjorų integracija“, „tvarumas“. Gerbdami skirtybes, derindami naują prie seno, įsileisdami į kolektyvą įvairių kartų ir skirtingų patirčių žmones, visi geriau jausimės. Nereikės nieko „integruoti“ ar „įgalinti“. Žmonių elgesys su panaudotais, „pagyvenusiais“ daiktais yra lyg jų elgesio su senais žmonėmis veidrodinis atspindys. Tos visuomenės, kurios vis dar vejasi jaunystės kultą ir bando integruoti, resocializuoti, formuoti ar performuoti nuomonę, turėti daugiau nei kaimynas, nes gal vaikystėje neturėjo, tvarumo tikrosios prasmės dar nesuprato. Kol kas ją tik mėgdžioja prisitaikydami.“
